Vaikų globos reformai ES fondų parama buvo žalinga

Vaikų globos situacija per beveik du dešimtmečius nuo šiai sričiai skirtos reformos pradžios ne tik nepagerėjo, bet ir pablogėjo: jei 1998 m. vaikų, augančių institucijose, skaičius sudarė 34,8 proc. visų globojamų vaikų, tai 2016 m. jis siekė 35,1 proc. Kyla klausimas, kodėl vaiko apsaugos politikos rezultatai skiriasi nuo formalių politikos tikslų – užtikrinti vaikui teisę augti saugioje biologinėje arba įtėvių šeimoje,  jei nuo reformos pradžios praėjo jau 20 metų, pagausėjo vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, sumažėjo vaikų, socialinės rizikos grupės šeimų? Atsakymas į šį klausimą yra kompleksinis.

Politikos tikslai per įgyvendinimo procesą gali būti pakeisti. Panašiai atsitiko ir su vaiko globos sistemos reforma. Priminsiu, kokie tikslai buvo iškelti atkurtos Nepriklausomybės pradžioje. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 metais ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, 1996 metais priėmė Šeimos politikos koncepciją. Šiais dokumentais į bendrą šeimos politiką buvo integruoti vaiko apsaugos politikos tikslai. Tikslai kompleksiniai, tačiau jų bendras vardiklis – vaiko teisės užtikrinimas augti ir vystytis saugioje šeimoje. Šį tikslą įgyvendinti galima tik stiprioje biologinėje, o netekus tėvų globos, – įtėvių ar globėjų šeimoje. Tam reikėjo reformuoti sovietinę vaiko globos sistemą. Buvo būtina panaikinti sistemos prievartą, kurią patyrė vaikai, kurių broliai ir seserys buvo išblaškyti skirtingose, dideliu vaikų skaičiumi pasižyminčiomis sovietinio palikimo ir darbo tradicijomis pasižyminčiose globos institucijose, negalinčiose užtikrinti vaiko vystymuisi reikalingo prieraišumo, individualumo, privatumo. Globa institucijose matyta kaip kraštutinė priemonė, o globa šeimoje – pagrindine, prioritetine globos forma.

Institucinės globos rodikliai iki įstojimo į Europos Sąjungą

Tam tikras priežastines dabartinės padėties tendencijas galime įžvelgti analizuodami viešai prieinamus rodiklius. Nuo 1998 m. (34,8 proc.) vaikų institucinėje globoje palaipsniui mažėjo iki 2003-ųjų (30,9 proc.). 2003 metais vaikų, augančių institucinėje globoje, procentas buvo mažiausias per visą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją. Ar šiuos rodiklius galėjo lemti noras įstoti į ES? Greičiausia. Bet ne tik jis. ES šalys senbuvės jau buvo daug nuveikusios reformuodamos savo globos sistemas (apie 1970-1990 m.) ir kurdamos jų alternatyvas, paremtas įvaikinimu, paslaugomis globėjams, jų globojamiems vaikams. Tos šalys dalijosi mokslu grįstais įrodymais, kad institucinė globa vaikams, ypač patiems mažiausiems, neužtikrina saugaus prieraišumo (dėl ko vaikas negali pakankamai sėkmingai vystytis), jį nuasmenina, pažeidžia individualumą, dažnai lemia socialinę atskirtį visam gyvenimui. Šios žinutės Lietuvoje buvo išgirstos ir iki įstojimo į ES buvo nemažai nuveikta.

Vaiko globos reforma turėjo įsibėgėti 1998 m. priėmus Vaiko globos įstatymą. Pastarasis įteisino vaiko globą šeimoje ir šeimynoje (iki tol galiojęs sovietinis reglamentavimas apėmė tik institucinę vaiko globą, nors vaiko giminaičiai vaikus globojo ir iki tol), jai suteikiant prioritetą institucinės globos atžvilgiu. Šalia to, reglamentuota laikinoji vaiko globa, kuri matoma kaip priemonė įgalinanti suteikti vaikui saugią aplinką tol, kol biologiniai tėvai išspręs problemas ir sudarys saugias sąlygas vaikui grįžti į šeimą. Nuo 1999 m. numatyta vaiko globojamo šeimoje pašalpa (500 Lt).

Iki įstojimo į ES buvo padėti ne tik vaiko globos šeimoje pamatai, bet ir pradėta diegti socialinio darbo sistema nuo socialinių darbuotojų rengimo iki infrastruktūros jų darbui kūrimo. Įsteigta Respublikinė Vaiko teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (vėliau panaikinta, įkuriant dabartinę Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą), vaiko teisių apsaugos tarnybos (skyriai) savivaldybėse, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija ir dar daug kitų darbų.

Tokia buvo politinė valia besibaigiant pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui. Deja, parama vaikų globai šeimoje iš esmės augant BVP nekito net 15 metų, o finansinis dėmesys ir parama institucijoms padidėjo kartu su ES struktūrinės paramos teikimu Lietuvai.

2004-2006 m. paramos laikotarpis

Paradoksalu, bet institucijose globojamų vaikų skaičiaus rodiklių didėjimas sutampa su Lietuvos įstojimu į ES. Nuo 2004 m. vaikų skaičius institucinėje globoje pradėjo augti (32,7 proc.), grįždamas į 2000 metų lygį. Pats didžiausias institucijose globojamų vaikų procentas buvo 2005-aisiais (44,8 proc.), o vėliau nors ir palaipsniui mažėjo, tačiau rodiklių, buvusių iki įstojimo į ES, nepasiekta.

Šiuo laikotarpiu pradėti projektai vaikų globos namų pastatų renovacijai, kas struktūrinių fondų lėšų panaudojimą nukreipė nuo alternatyvios vaiko globos sistemos kūrimo link institucinės globos išlaikymo. Vaiko apsaugos politikos tikslai buvo pamiršti, susitelkiant ties priemonėmis, t. y. struktūrinių fondų lėšų įsisavinimu. Taigi, resursų nukreipimas į vaikų globos namų pastatus stipriai nutolino Lietuvą nuo pagrindinių vaiko apsaugos politikos tikslų.

2007-2013 m. paramos laikotarpis

Vaiko apsaugos politikos tikslai ir jų įgyvendinimo mechanizmai dar labiau išsiskyrė 2007-2013 m. ES paramos panaudojime: finansuojami projektai, skirti vaikų globos namų rekonstrukcijai ir statybai, ir tik 3 projektai vaikų globos namų auklėtinių integracijai į darbo rinką. Lėšų srautai į vaiko globos šeimose infrastruktūros kūrimą nebuvo nukreipti.

Žvelgiant į dokumentus ir jų gausą, rodos, dirbta: 2007 metais Vyriausybė patvirtino Vaiko globos (rūpybos) sistemos reorganizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2007–2012 metų planą. Procesui paspartinti arba politiniam kapitalui krauti 2012 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri finansinius resursus nukreipė į institucinių globos namų pastatų išlaikymą, patvirtino strategines gaires, skirtas neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos, ir suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijai, Vaiko gerovės 2013–2018 metų programą ir jos įgyvendinimo planą.

Valstybės audito atskaitoje teigiama, kad nuo 2004 iki 2012 metų, įskaitant ES struktūrinių fondų ir kitų finansinių mechanizmų lėšas, finansuoti 27 projektai už 51,8 mln. litų. Šios lėšos buvo nukreiptos vaikų globos namų renovavimui ir naujų globos namų statybai. Vaikų globos sistemos reorganizacijos tikslai nepasiekti.

Dėmesys vaiko globai šeimoje apsiribojo 2007 m. vaiko globos pašalpos padidinimu 20 litų ir 2008 m. pradėtu konkursiniu finansavimu globėjų (rūpintojų) ir įtėvių paieškai, rengimui, atrankai, konsultavimui ir pagalbai. Reiktų tirti, kiek tai buvo veiksminga globėjams ir įtėviams, bet vaikų mažėjimo institucijose šios priemonės reikšmingai nepaveikė. Tik tiek buvo padaryta per 15 metų nuo vaiko globos šeimoje įteisinimo.

2014-2020 m. paramos laikotarpis

Nuo 2014-ųjų institucinės globos rodikliai nežymiai mažėja. Į šį laikotarpį įžengta su Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintu Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 metų veiksmų planu. Nuo praėjusių metų įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostata, pagal kurią vaiko globėjui (rūpintojui) už vaiką, kuriam globa (rūpyba) nustatyta šeimoje, mokamas 1 bazinės socialinės išmokos dydžio (38 eurų), o nuo 2017 m. sausio 1 d. – 4 dydžių (152 Eur) globos (rūpybos) išmokos tikslinis priedas. Panašu, kad šis 02016 metais įvestas tikslinis priedas globėjams buvo mažai paveikus, nes institucijose globojamų vaikų sumažėjo tik 0,7 procentais (lyginant su 2015 m.). Šis paramos laikotarpis dar nesibaigė, todėl iki 2020-ųjų struktūrinių fondų parama turi būti nukreipta į vaiko globos šeimoje stiprinimą, t. y. pagalbos ir priežiūros infrastruktūros kūrimą.

Ką atskleidė Lietuvos vaikų globos rodikliai praėjus 20 metų nuo vaiko globos šeimoje reglamentavimo pradžios? Pirma: iki įstojimo į Europos Sąjungą su mažesniais resursais buvo padaryta daugiau. Antra: struktūrinių fondų parama pereinant nuo institucinės prie vaikų globos šeimoje buvo žalinga. Trečia: aukščiausio lygio institucijų tarnautojai, nuo kurių priklausė politikos tikslų įgyvendinimo koordinavimas, priemonę (struktūrinių fondų paramą) tikslams pasiekti pavertė tikslu. Tai turi būti ištaisyta nedelsiant. Ketvirta: jei perėjimo nuo institucinės globos prie globos šeimoje procesas ir toliau judės tokiu pat greičiu, tai 2003 metų lygį pasiekti prireiks dar penkerių metų.