Permainų vėjai Lotynų Amerikos valstybių politikoje
Dr. Gintarė Žukaitė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Pastaruoju metu stebimi politikos pokyčiai Lotynų Amerikos valstybėse. Daugiau nei dešimtmetį valdžioje išbuvusius kairiosios pakraipos prezidentus ir partijas keičia liberaliau nusiteikę politikai. Regione Rožinis potvynis baigia nuslūgti ir pradeda pūsti permainų vėjai.
Venesuela ir Rožinio potvynio pirmoji banga
XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis Lotynų Amerikoje buvo žinomas Rožinio potvynio vardu. Tai terminas, kuris taikomas kairiesiems anti-amerikietiškos pakraipos politikams, kurie daugelyje Lotynų Amerikos valstybių į valdžią atėjo XXI-ojo amžiaus pradžioje.
Rožinis potvynis prasidėjo 1998 m., kai Venesuelos prezidentu buvo išrinktas charizmatiškasis Hugo Chavez. Jis valstybėje pradėjo įgyvendinti XXI-ojo amžiaus socializmą – steigti Bolivaro mokyklas, ligonines, maisto prekių parduotuves ir kt. Visose šiose valstybinėse įstaigose buvo teikiamos nemokamos paslaugos – nemokamas švietimas, medicininis aptarnavimas, nemokami arba labai žemomis kainomis maisto produktai.
Taip pat H. Chavez politika pasižymėjo griežta anti-amerikietiška politika. Dėl visų Venesuelą ir regioną kamuojančių problemų buvo apkaltintos Jungtinės Amerikos valstijos ir tuometinis jų prezidentas George Bush. Kartą netgi nuvykęs į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją H. Chavez George Bush išvadino velniu, o JAV blogio imperija.
Tokia politika buvo labai sėkminga. H. Chavez užsitikrino masių palaikymą dėl savo vykdomų socialinių reformų, o jeigu kas nepasisekdavo kaltindavo JAV dėl kuriamų kliūčių ir trukdymo. Jo pėdomis nuėjo ir kitos regiono valstybės.
Rožinis potvynis apima visą Lotynų Ameriką
2002 m. Brazilijoje prezidentu buvo išrinktas Darbininkų partijos lyderis Ignacio Lula da Silva, 2003 m. – Argentinoje peronistas Nestor Kirchner, 2006 m. – Bolivijoje Socialistinio judėjimo lyderis Evo Morales, Čilėje – Socialistų partijos atstovė Michelle Banchelet, Ekvadore – Šalies aljanso lyderis Rafael Correa, 2007 m. – Nikaragvoje Daniel Ortega, 2011 m. Peru – Ollanta Humalla ir pan. Tokioms regiono tendencijoms įtakos turėjo po 9-ajame dešimtmetyje regioną sukrėtusios didžiulės ekonominės krizės pradėtos vykdyti plataus masto neoliberalios reformos ir privatizacija. Jos sukėlė didelės žmonių dalies pasipiktinimą ir pasipriešinimą, kuris pasireiškė kairiųjų politikų iškilimu.
Nors kiekviena Rožinio potvynio valstybė turėjo tik jai būdingų savybių, tačiau visos jos pasižymėjo tam tikrais bendrais bruožais. Visose valstybėse buvo įgyvendinamos socialinės reformos, vykdoma nacionalizacija, siekiama kuo glaudesnės regioninės integracijos kaip atsvaros JAV dominavimui regione. Tačiau dabar stebimas šio potvynio atoslūgis. Populistiniai prezidentai ir partijos nesugebėjo susidoroti su jiems kilusiais ekonominiais ir politiniais iššūkiais, todėl regione pastebima politikos kaita.
Rožinio potvynio pabaiga Venesueloje
Rožinis potvynis prasidėjo Venesueloje, panašu, kad šioje valstybėje jis ir baigsis. Pradėjus smukti naftos kainoms, buvo sustabdytos ir Venesueloje vykdytos socialinės reformos. Taip pat 2013 m. H. Chavez pralaimėjo kovą su vėžiu. Jo įpėdiniu buvo išrinktas buvęs sunkvežimio vairuotojas, H. Chavez vice prezidentas Nicolas Maduro. Tačiau pastarasis nesugebėjo išlaikyti H. Chavez turėtos įtakos.
Šiuo metu Venesuelą krečia didžiausia istorijoje ekonominė krizė – skaičiuojama, kad šiais metais infliacija sieks 720%, o kitais metais ji gali viršyti net 1600%, daugiau kaip 2/3 žmonių gyvena skurde, trūksta maisto bei higienos produktų, tokių kaip tualetinis popierius, dantų pasta, muilas ir kt.
Dėl susiklosčiusios situacijos mažėja gyventojų palaikymas vykdomai politikai. 2015 m. pabaigoje vykusiuose parlamento rinkimuose laimėjo opozicinė Demokratinės vienybės apskritojo stalo koalicija, kuri siekia Venesueloje užbaigti XXI-ojo amžiaus socializmo politiką, normalizuoti santykius su JAV ir nušalinti Nicolas Maduro nuo prezidento pareigų. Tokiai politikos kaitai pritaria ir Venesuelos gyventojai, kurie protestuoja prieš dabartinį prezidentą ir reikalauja jo atstatydinimo. Šiuo metu daugiau nei 80% valstybės gyventojų neigiamai vertina Venesueloje susiklosčiusią situaciją.
Auganti grėsmė Rožiniam potvyniui Bolivijoje
Panaši situacija klostosi ir Bolivijoje. 2006 m. Bolivijoje buvo išrinktas Evo Morales, pirmasis čiabuviškos kilmės prezidentas. Jis aktyviai rėmė H. Chavez ir ėmė tvarkyti valstybę, remdamasis Venesuelos pavyzdžiu. Jis vykdo nacionalizaciją, socialines reformas, anti-amerikietišką politiką.
Panašu, kad ir šio politiko karjera eina į pabaigą. Jis pralaimėjo 2016 m. vasario mėn. organizuotą referendumą, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ar leisti Evo Morales vėl kandidatuoti į prezidento postą 2019 m. rinkimuose. Referendume 51% dalyvavusiųjų vis dėlto nusprendė, kad Evo Morales neturėtų dalyvauti rinkimuose ir jam neturi būti suteikta galimybė likti poste iki 2025 m. Taigi Rožinio potvynio tvirtovė Andų valstybėse stipriai svyruoja, o kitose valstybėse ji jau sugriuvo.
Rožinio potvynio pabaiga Argentinoje
Rožinis potvynis atslūgo ir Argentinoje. Daugiau nei dešimtmetį šiai valstybei vadovo Kirchner šeima. 2003 m. prezidentu buvo išrinktas Nestor Kirchner, o 2007 m. poste jį pakeitė žmona Cristina Fernandez de Kirchner. Abu šie politikai įgyvendino nuosaikias socialines reformas, vykdė nacionalizaciją ir siekė glaudesnės regioninės integracijos, pasižymėjo populizmu.
Kurį laiką tokia jų vykdoma politika buvo sėkminga. Valstybėje sumažėjo nedarbas, infliacijos mastai. Tačiau pakilimas buvo laikinas. 2015 m. infliacija pasiekė 25%, augo nedarbas, paplito korupcija. Dėl šių priežasčių 2015 m. lapkričio mėn. vykusiuose rinkimuose laimėjo opozicios atstovas, verslininkas, pirmasis per 16 metų ne Peronistų partijai priklausantis politikas Mauricio Macri.
Rožinio potvynio pabaiga Brazilijoje
Rožinis potvynis baigiasi ir Brazilijoje. 2002 m. šioje valstybėje buvo išrinktas Ignacio Lula da Silva, kuris poste išbuvo dvi kadencijas. Baigiantis antrajai kadencijai, prezidento palaikymo mastai buvo pasiekę rekordines aukštumas – daugiau nei 80%.
2010 m. prezidente buvo išrinkta buvusio prezidento protežė – Dilma Rousseff, kuri 2014 m. buvo perrinkta. Šiuo metu D. Rousseff yra pradėtas apkaltos procesas. Ji kaltinama nuslėpusi valstybės biudžeto deficitą. Valstybėje vyksta didelio masto protestai, kuriais reikalaujama prezidentės atsistatydinimo ir politikos pokyčių. Panašu, kad tai ir bus pasiekta.
Rožinio potvynio pabaigos priežastys
Vieno atsakymo, kodėl Rožinis potvynis Lotynų Amerikoje atslūgsta, nėra. Tai nulėmė keletas tarpusavyje susijusių priežasčių.
Pirmiausia daugelio regiono valstybių ekonomika yra grįsta gamtinių išteklių, tokių kaip nafta eksportu. Smukus naftos ir kitų gamtinių išteklių kainoms pasaulinėje rinkoje, valstybėse pradėjo augti nedarbas, infliacija ir skurdo mastai. Natūralu, kad dėl to auga ir gyventojų pasipiktinimas, prasidėjo protestai.
Taip pat buvo sumažintos ar visiškai sustabdytos socialinės reformos, kurios buvo finansuojamos iš naftos eksporto gaunamomis lėšomis. O juk socialinės reformos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Rožinis potvynis paplito Lotynų Amerikos regiono valstybėse.
Dar viena priežastis, kodėl auga gyventojų pasipiktinimas – klestinti korupcija. Pavyzdžiui, Brazilijoje daugiau nei pusė parlamento narių įtariami korupcija. Venesuela pagal korupcijos suvokimo indeksą yra 158 valstybė iš 167. Ją lenkia tik tokios šalys kaip Somalis, Š. Korėja, Irakas, Afganistanas ir keletas kitų. Korupcijos skandalai krečia ir Argentiną bei kitas regiono valstybes.
Dar viena priežastis, kuri skatina Lotynų Amerikos valstybes ieškoti alternatyvių lyderių, yra ta, kad pirmuosius charizmatiškus Rožinio potvynio lyderius, tokius kaip Hugo Chavez, Ignacio Lula da Silva, Nestor Kirchner, kurių palaikymo maistai buvo labai dideli, o kartais net rekordiniai, pakeitė ne tokie spalvingi ir įdomūs įpėdiniai – kaip Nicolas Maduro, Cristina Fernandez de Kirchner, Dilma Rousseff ir kt. Naujieji lyderiai neturi savo pirmtakų charizmos, mokėjimo bendrauti su gyventojais, iškalbos, todėl nesugeba užsitikrinti didelio gyventojų palaikymo.
Taigi pagal šiuo metu vyraujančias nuotaikas regione, panašu, kad būtų galima skelbti Rožinio potvynio pabaigą Lotynų Amerikoje.
Brazilijos prezidentės apkaltos procedūra: kas toliau?
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Brazilija kenčia nuo vienos didžiausių ekonominių ir politinių krizių per pastaruosius keletą dešimtmečių. Ekonomikos rodikliai keletą metų nuolat prastėjo, valstybėje vyksta protestai, keletas jų pritraukė net daugiau nei 7 mln. žmonių. Krizė artėja prie savo apogėjaus – balandžio 17 d. Žemesnieji Brazilijos Kongreso rūmai nusprendė, kad turi būti inicijuota Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procedūra. Dabar laukiama Brazilijos Senato sprendimo. Jeigu ir Senatas pritars, bus pradėta apkaltos procedūra. Tai gali dar labiau pabloginti ir taip jau beveik kritine tapusią Brazilijos situaciją ir paskatinti didesnio masto neramumus valstybėje.
Apkaltos priežastys
Brazilijos prezidentė D. Rousseff yra kaltinama pažeidusi valstybės finansinės atsakomybės įstatymus. Teigiama, kad 2014 m. prieš prezidento rinkimus, kuriuose ji dalyvavo ir siekė būti perrinkta antrai kadencijai, nuslėpė egzistuojantį valstybės biudžeto deficitą. Tačiau tai yra tik oficialus pretekstas, iš tiesių apkaltos priežastys slypi kitur.
Pirmiausia viena iš priežasčių yra Brazilijos ekonominė krizė, kuri jau tęsiasi keletą metų. Prognozuojama, kad 2016 m. valstybės bendras vidaus produktas (BVP) sumažės bent 4-5%, o lyginant su 2014 m. BVP bus mažesnis net 9%. Nedarbo ir infliacijos mastai yra didžiausi per pastaruosius keletą metų ir siekia 9%. Laikoma, kad tai didžiausias Brazilijos ekonomikos nuosmukis nuo XX-ojo a. 9 d., kuris dar žinomas prarastojo dešimtmečio vardu dėl hyperinfliacijos ir didžiulių nedarbo mastų.
Taip pat Braziliją krečia korupcijos skandalai. Bent 60% Kongreso narių įtariami korupcija, daugelis jų – Brazilijos Darbininkų partijos atstovai, kuriai priklauso ir prezidentė. Patys artimiausi D. Rousseff aplinkos žmonės yra įtarimai didelio masto pažeidimais. Kovo 4 d. buvo sulaikytas ir apklaustas 2003-2010 m. prezidento pareigas ėjęs Ignacio Lula da Silva. Jis įtariamas pasisavinęs ne mažiau kaip 7,8 mln. JAV dolerių. Teigiama, kad valstybės kontroliuojama naftos kompanija „Petrobas“ neteisėtai rėmė Darbininkų partiją ir jos rinkimines kampanijas.
Lula da Silva yra D. Rousseff mokytojas ir globėjas. D. Rousseff jo prezidentavimo laikotarpiu buvo energetikos ministrė, vėliau administracijos vadovė. Baigdamas savo kadenciją I. Lula da Silva pasirinko ją savo įpėdine ir prašė rinkėjų už ją balsuoti, kad ji galėtų tęsti jo pradėtą politiką. Siekdama atsilyginti savo buvusiam globėjui ir apsaugoti jį nuo galimo teismo proceso, D. Rousseff paskelbė, kad I. Lula da Silva skiriamas administracijos vadovu ir tokiu būdu jam yra užtikrinama teisinė neliečiamybė. Tai buvo labai rizikingas ir neapgalvotas žingsnis, kuris paskatino žmones dar labiau nepasitikėti prezidentės vykdoma politika ir 7 mln. protestuotojų patraukė į gatves, reikalaudami prezidentės atsistatydinimo.
Tokia įvykių eiga meta korupcijos šešėlį ir ant dabartinės Brazilijos prezidentės, kuri 2003-2010 m. buvo „Petrobas“ valdybos narė. Kita vertus, jai nėra pareikšti tokie kaltinimai, nes nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad ji dalyvavo didžiulėje visą valstybės aparatą apėmusioje korupcijos schemoje.
Dar viena priežastis, kuri skatina pradėti prezidentės apkaltos procesą, yra ta, kad šiuo metu jos reitingai yra žemiausi per visą jos prezidentavimo istoriją ir siekia vos 10%. Tai yra labai didelis nuosmukis, palyginus su tuo, kad 2013 m. ją palaikė bent 80% gyventojų.
Galimi kandidatai
Jeigu D. Rousseff bus pripažinta kalta ir pašalinta iš posto apkaltos būdu, yra keletas scenarijų, kaip toliau gali klostytis įvykiai. Pirmiausia jos pareigas perimtų vice prezidentas Michel Temer, kuris ir yra vienas iš apkaltos iniciatorių. Tačiau ir jam gali būti pareikšti tie patys kaltinimai kaip ir dabartinei prezidentei. Jeigu ji iš tiesų nuslėpė biudžeto deficitą, tai šiuose įvykiuose dalyvavo ir M. Temer, kuris tuo metu buvo vice prezidentu. Taip pat M. Temer yra vienas mažiausiai mėgstamų politikų Brazilijoje. Apklausos rodo, kad 68% gyventojų juo nepasitiki ir jeigu vyktų prezidento rinkimai jis gautų vos 1-2% rinkėjų balsų. Kita vertus, yra mažai tikėtina, kad jam būtų pradėta apkaltos procedūra, nes bent jau kol kas jis turi pakankamai didelį Žemesniųjų Kongreso rūmų palaikymą. Tik lieka neatsakytas klausimas, kaip vis dėlto pasielgtų politikai, jeigu ir prieš jį prasidėtų didelio masto procesai. O tokia situacija yra pakankamai tikėtina.
Jeigu ir M. Temer būtų vis dėlto pradėta apkalta, pareigas galėtų perrimti – Žemesniųjų Kongresų rūmų pirmininkas Eduardo Cunha arba Senato pirmininkas Renan Calheiros, tačiau abu šie politikai yra įtariami didžiuliais korupcijos mastais, todėl politinė situacija Brazilijoje ir toliau liktų labai įtempta.
Pirmalaikiai rinkimai
Tikriausiai šioje situacijoje palankiausias sprendimas būtų pirmalaikių rinkimų organizavimas. Tačiau kad tai būtų įmanoma reikia priimti naujus įstatymus ir koreguoti Konstituciją, o tai yra labai sudėtingas procesas.
Kita vertus, Rinkimų teismas šiuo metu analizuoja 2014 m. rinkiminių kampanijų finansavimą. Jeigu bus aptikta įrodymų, kad D. Rousseff ir M. Temer rinkimų kampanijos buvo finansuotos pažeidžiant įstatymus, tokiu atveju bus galima 2014 m. rinkimų rezultatus paskelbti negaliojančiais ir inicijuoti naujus.
Iškyla klausimas, kas vis dėlto galėtų dalyvauti šiuose rinkimuose ir užsitikrinti valstybės gyventojų paramą ir ryžtųsi spręsti Braziliją kamuojančią politinę ir ekonominę krizę. Šiuo metu yra trys realiausi kandidatai. Vis dar apklausose pirmauja I. Lula da Silva. Rinkimuose jį palaikytų apie 20% rinkėjų. Taigi nepaisant jo trumpalaikio sulaikymo, metamų kaltinimų korupcija, jis išlieka potencialiausiu kandidatu į prezidento postą.
Jeigu rinkimai vyktų artimiausiomis dienomis – rimčiausia I. Lula da Silva konkurente būtų Socialistų partijos atstovė Marina Silva, kurią remtų apie 19% rinkėjų. Ji jau yra dalyvavusi prezidento rinkimuose 2010 ir 2014 m. ir abiejuose užsitikrino trečią vietą. Ji yra teigusi, kad norėtų tapti pirmąją Brazilijos juodaode prezidente, kilusia iš vargingos šeimos. Ją daugiausiai palaiko jauni rinkėjai bei evangelikai. Kol kas ji nėra siejama su jokiais korupcijos skandalais ir galėtų būti geriausia kandidate į Brazilijos prezidento postą.
Trečias potencialus kandidatas būtų Aécio Neves da Cunha, atstovaujantis Brazilijos Socialdemokratų partiją. Jis taip pat dalyvavo 2014 m. rinkimuose, kuriuose labai maža persvara laimėjo D. Rousseff. Tačiau jis yra įtariamas ėmęs kyšius, taip pat vartojantis narkotikus. Todėl jeigu jis laimėtų rinkimus, tikėtina, kad egzistuojančios įtampos nebūtų išspręstos.
Matyti, kad Brazilijos situacija yra iš tiesų labai sudėtinga. Ir kad ir kaip susiklostytų įvykiai dėl D. Rousseff apkaltos, situacija ir toliau liktų įtempta. Jeigu apkalta nebūtų pradėta, tada jai tektų spręsti sudėtingus ekonominius klausimus bei korupcijos skandalus. Jeigu ji būtų pašalinta apkaltos būdu ir valstybės valdymą perimtų M. Temer, situacija tikriausiai dar labiau pablogėtų, nes jo palaikymo mastai yra dar mažesni nei prezidentės ir jis įtariamas kyšių ėmimu. Realiausias sprendimas būtų organizuoti pirmalaikius rinkimus, tačiau jie yra įmanomi tik tuo atveju, jeigu bus įrodyta, kad 2014 m. D. Rousseff ir M. Temer rinkimų kampanija buvo finansuota neteisėtai. Bet net ir tuo atveju išlieka klausimas, kas vis dėlto galėtų tapti prezidentu ir ar sugebėtų susidoroti su valstybę krečiančiais skandalais.
