Netikėta Kolumbijos referendumo baigtis
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Sekmadienį Kolumbijoje vyko referendumas, kuriame buvo kviečiama pritarti Kolumbijos vyriausybės ir sukilėlių grupuotės Kolumbijos revoliucinių ginkluotojų pajėgų (FARC) taikos susitarimams, pasirašytiems praėjusią savaitę. Nors visos apklausos rodė, kad susitarimams bus pritarta didele balsų persvara, tačiau referendumo rezultatai nustebino visus. Taikos susitarimai buvo atmesti – 50,2% balsavusių nepritarė taikos susitarimams. Jeigu susitarimams būtų buvę pritarta, tai būtų padėję tašką ilgiausiame Vakarų pusrutulyje trunkančiame konflikte ir panaikinę paskutines Šaltojo karo laikų pasekmes regione.
Priežastys, nulėmusios referendumo baigtį
Toli ieškoti priežasčių, kodėl referendume nepavyko sulaukti palaikymo, nereikia. Pirmiausia taip nutiko todėl, kad taikos susitarimuose buvo įtvirtintas sukilėlių nebaudžiamumas. Numatyta, kad jeigu sukilėliai prisipažins padarę nusikaltimus, jie nebus baudžiami kalėjimo bausmėmis, netgi ir tie, kurie bus pripažinti kaltais už žmogžudystes bei pagrobimus. Tai papiktino visuomenę, kurioje praktiškai kiekviena šeima vienaip ar kitaip nukentėjo nuo 52 metus trukusio konflikto, kuris nusinešė 220 000 gyvybių bei priverstinai perkėlė beveik 7 milijonus žmonių.
Antroji priežastis, kodėl referendume buvo pralaimėta – Kolumbijos prezidento Juan Manuel Santos nepopuliarumas. Jo vykdomą politiką palaiko vos 20% gyventojų. O jis buvo pagrindinis taikos proceso iniciatorius. Balsavusieji referendume išreiškė ne tik savo nuomonę dėl taikos susitarimų, bet iš principo įvertino Juan Manuel Santos vykdomą politiką.
Taip pat prie referendumo nesėkmės prisidėjo tai, kad referendume dalyvavo vos 38% rinkimų teisę turinčių gyventojų. Kai kuriems gyventojams dalyvauti referendume sutrukdė uraganas, siautėjęs Kolumbijos pakrantėse. Kiti yra nusivylę valstybės vykdoma politika apskritai. Aktyvumas rinkimuose Kolumbijoje nuolat mažėja. Pastaruosiuose prezidento ir parlamento rinkimuose jis buvo tik šiek tiek didesnis nei 40%.
Referendumui buvo rengtasi atsakingai
Rezultatai stebina dar ir todėl, kad referendumui buvo rengtasi pakankamai atsakingai. Tiek FARC sukilėliai, tiek vyriausybė bei tarptautinė bendruomenė stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį į susitarimų naudą visai valstybei.
FARC sukilėliai praėjusią savaitę atsiprašė už savo padarytus nusikaltimus ir viešai prisiėmė atsakomybę. Taip pat prieš pat referendumą paskelbė, kad sieks kompensuoti valstybei padarytus nuostolius, t.y. atiduos visas sukauptas lėšas. Įvairiais vertinimais tai galėtų būti daugiau nei 10 milijardų JAV dolerių.
Vyriausybė savo ruožtu taip pat ėmėsi įvairių taktikų, siekiant atkreipti dėmesį į susitarimų naudą. Rugsėjo pabaigoje, pasirašant taikos susitarimus tarp FARC ir vyriausybės, buvo imtasi įvairių viešųjų ryšių triukų. Susitarimai buvo pasirašyti tušinuku, padarytu iš perdirbtų kulkų, visi dalyvaujantys pasirašyme vilkėjo baltai, taip simbolizuojant taiką, fone skambėjo Liudviko van Bethoveno „Odė džiaugsmui“. Prezidentas taip pat nuolat pabrėžė šių susitarimų istorinę svarbą.
Už taikos susitarimus agitavo ir JAV Valstybės sekretorius John Kerry, Jungtinių tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon. Jie dalyvavo ir taikos susitarimų pasirašyme. Lotynų Amerikos valstybių prezidentai taip pat išreiškė savo palaikymą – Kubos prezidentas Raul Castro, Venesuelos vadovas Nicolas Maduro, Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto ir kiti.
Referendumo priešininkai
Pagrindinis referendumo priešininkas vadovavęs kampanijai „Ne“ yra buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe, kuris savo kadencijos metu aktyviai karinėmis priemonėmis, remiant JAV, kovojo su sukilėliais. Jo kadencijos metu sukilėlių skaičius sumažėjo daugiau nei per pusę – nuo 20 000 iki 8 000.
Pagrindiniai šios stovyklos argumentai, kodėl susitarimai turėjo būti atmesti, buvo tai, kad negalima žmonių, kaltų dėl nusikaltimų žmogiškumui, nebausti ir dar leisti jiems laisvai dalyvauti politiniame gyvenime. Susitarimuose buvo numatyta, kad 10 vietų parlamente yra numatoma buvusiems FARC kovotojams. Taikos susitarimų priešininkai reikalauja, kad sukilėliams būtų draudžiama užimti bet kokius renkamus postus ir kad jie būtų baudžiami kalėjimo bausmėmis.
Kas laukia toliau?
Prognozuoti tolimesnius įvykius Kolumbijoje yra ganėtinai sunku. Niekas nesitikėjo tokios referendumo baigties, todėl atsarginio plano kaip ir nėra. Kolumbijoje vyrauja netikrumo būsena.
Gera žinia yra ta, kad tiek Kolumbijos vyriausybė, tiek FARC vis dar kalba apie taikos susitarimus ir paliaubų, kurios buvo pasirašytos rugpjūčio pabaigoje, laikymąsi.
Blogoji žinia yra ta, kad Kolumbijos vyriausybė dabar patiria didelį spaudimą į atnaujintus taikos susitarimus įtraukti FARC narių baudžiamumą už jų padarytus nusikaltimus. Kai tuo tarpu esminė FARC derybinė pozicija ir buvo šiuo klausimu, t.y. visiems pasidavusiems savo noru netaikyti kalėjimo bausmių. Dėl šios priežasties taikos procesas, kuris truko nuo 2012 m., gali atsidurti visiškoje aklavietėje.
Šiuo metu Kolumbijos vyriausybės derybininkai bei FARC lyderiai vyksta į susitikimą Kuboje, kurioje diskutuos, kuriuo keliu toliau pasukti. Juan Manuel Santos ir toliau tvirtina, kad bet kokiomis priemonėmis sieks taikos susitarimų ir kad tai bus jo pagrindinis prioritetas iki kadencijos pabaigos. FARC lyderiai taip pat laikosi tokios pačios pozicijos. Tik dabar kyla vis daugiau pagrįstų dvejonių, ar jiems pavyks rasti konsensusą. Panašu, kad šis taikos procesas, nuėjęs toliausiai, lyginant su ankstesniais, irgi gali būti pasmerktas žlugti.
Kolumbijos pilietinis konfliktas – ar tai jau pabaiga?
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Kolumbija ruošiasi spalio 2 d. referendumui, kuriame bus sprendžiama valstybės ateitis – daugiau nei pusę amžiaus besitęsiančio konflikto pabaiga. Tikimasi, kad šis referendumas pabaigs ilgiausiai Vakarų pusrutulyje trunkantį pilietinį konfliktą ir atvers naują puslapį Kolumbijos istorijoje.
Konfliktas pareikalavęs gausybės aukų
Kolumbijos vyriausybės ir Kolumbijos revoliucinių ginkluotojų pajėgų (FARC) taikos susitarimai nėra pirmieji susitarimai pasiekti tarp vyriausybės ir karinių grupuočių. Anksčiau jau baigtos derybos su M-19, Quintin Lame ginkluotu judėjimu bei Liaudies išsilaisvinimo armija (EPL), tačiau sutartis su FARC yra ypač svarbi. Tai yra įtakingiausia, ilgiausiai veikianti, didžiausia bei daugiausiai žalos padariusi Kolumbijos grupuotė. Remiantis įvairiais vertinimais, laikoma, kad per daugiau nei 50 metų trunkantį konfliktą, žuvo apie 220 000 žmonių, dar 27 000 buvo pagrobti, beveik 7 milijonai gyventojų buvo priversti palikti savo gyvenamas teritorijas. Tai ilgą laiką buvo didžiausias valstybės viduje perkeltų žmonių skaičius. Tik pastaraisiais metais pagal šį rodiklį Kolumbiją pradeda lenkti Sirija.
FARC susikūrė 1964 m., kaip atsakas į didėjančią socialinę nelygybę, skurdą, nedarbą, augančią JAV įtaką regione. Ji taip pat buvo įkvėpta Kubos revoliucijos sėkmės ir, žinoma, marksizmo idėjų, kurios tuo laikotarpiu plito visame Lotynų Amerikos regione. FARC pasisako už lygybę, žemės reformą, anti-imperializmą. Grupuotė savo veiklą finansuoja šį įvairių šaltinių – turto prievartavimo, pagrobimų, reikalaujant išpirkų. Jie kontroliuoja apie 70 proc. kokos, iš kurios gaminamas kokainas, laukų. Įvairiais vertinimais FARC metinis biudžetas siekia apie 500 milijonų JAV dolerių.
Skaičiuojama, kad šiuo metu grupuotę sudaro apie 7000 kovotojų. Dėl aktyvios 2002-2010 m. Alvaro Uribe vyriausybės ir kariuomenės kovos su sukilėliais, kuri ypač buvo remiama JAV, šis skaičius yra sumažėjęs, lyginant su praėjusiu dešimtmečiu, kai grupuotės veikloje dalyvavo virš 20 000 kovotojų.
Taikos derybos
Taikos procesą tarp FARC ir vyriausybės buvo mėginta pradėti ne kartą. 1982-1986 jį iniciavo tuometinis prezidentas Belisario Betancur, 1999-2002 m. – Andres Pastrana, tačiau visi bandymai baigėsi nesėkme ir atnaujintais dar didesnio masto kariniais veiksmais.
Tačiau šiandien panašu, kad galime kalbėti apie įvykusį lūžį. Derybų procesas, kuris prasidėjo 2012 m. Kuboje, jau duoda vaisių. 2016 m. birželio 23 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp vyriausybės ir FARC bei nutraukti abiejų pusių ginkluoti veiksmai. Paliaubų pasirašyme dalyvavo FARC lyderis Timochenko, Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon, Kubos, Čilės, Venesuelos, Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių prezidentai, Europos Sąjungos ir JAV atstovai. Tai buvo istorinis momentas, kuris sudarė sąlygas rugpjūčio 24 d. pasiekti taikos susitarimus, kurie oficialiai bus pasirašyti rugsėjo 26 d.
Buvo sutarta, kad FARC visiškai demilitarizuojasi, pasitraukia iš savo užimtų teritorijų bei sunaikina kokos laukus, atsisako narkotikų prekybos, iš kurios finansavo savo veiklą. Tie, kurie prisipažįsta nusikaltę, bus atleisti nuo kalėjimo bausmės. Ji bus pakeista viešaisiais darbais. Savo ruožtu vyriausybė įsipareigoja spręsti ekonomines ir socialines Kolumbijos problemas, įgyvendinti žemės reformą. Taip pat buvo sutarta, kad buvę FARC nariai galės dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Jiems bus leidžiama suformuoti savo politinę partiją ir dalyvauti rinkimuose.
Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, ne kartą atsidūręs aklavietėje. Tačiau abiejų pusių pastangomis, intensyviai remiant tarptautinei bendruomenei, ypač Venesuelai, Bolivijai, Kubai, JAV, Norvegijai, susitarimai buvo pasiekti.
Taikos sutartis vertinama nevienareikšmiškai
Tačiau kad būtų pasiekta galutinė taika, taikos susitarimai turi būti patvirtinti referendumu. Jiems turi pritarti bent 13 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių ir daugiau nei pusė ateisiančių balsuoti. Kol kas rezultatus prognozuoti yra gana sudėtinga. Visuomenė pasidalino į dvi apylyges stovyklas.
Vieni šią taikos sutartį sveikina kaip didžiulę pergalę ir esminį žingsnį, norint užtikrinti stabilumą Kolumbijoje. Jie pritaria, kad FARC kovotojai būtų nebaudžiami ir sutinka teisingumą paaukoti vardan saugumo. Jų teigimu, svarbiausia yra pabaigti konfliktą, užmiršti praeitį ir orientuotis į geresnę ateitį.
Kita visuomenės dalis, kuriai atstovauja ir buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe, kritikuoja susitarimus. Jie reikalauja, kad kovotojai, nusikaltę žmogiškumui, būtų nubausti ir negalėtų būti renkami į jokius politinius postus. Ši visuomenės dalis agituoja referendume balsuoti prieš.
Aišku tik viena, kad jeigu sutarimams nebus pritarta, ketverius metus trunkantis taikos procesas atsidurs labai sudėtingoje situacijoje ir taikos Kolumbijoje gali tekti laukti dar ne vienerius metus.
Kas laukia toliau?
Net jeigu referendume taikos sutarčiai bus pritarta, dar nereškia, kad saugumas ir stabilumas įsitvirtins Kolumbijoje. Pirmiausia FARC kovotojai baiminasi, kad jų formuojama politinė jėga bus persekiojama sukarintų grupuočių ir su jais bus susidorota panašiai kaip ir su 1985 m. iš sukilėlių grupuočių suformuota Patriotine sąjunga (UP), kurios daugiau nei 500 narių buvo nužudyti. Vyriausybė įsipareigojo demobilizuotiems FARC nariams užtikrinti saugumą. Bet kokiomis priemonėmis tai bus padaryta lieka neaišku.
Dar viena kliūtis sutarčiai įgyvendinti ta, kad jai pritaria ir nevisi FARC kovotojai. Dalis kovotojų teigia, kad toliau tęs kovą su vyriausybe, nes pasirašyta taikos sutartis neišspręs tų problemų, dėl kurių FARC susiformavo, t.y. socialinės nelygybės. Kovotojų, ketinančių tęsti kovą, dalis nėra didelė, tačiau nepaisant to, bent kurį laiką įtampą valstybėje jie gali kelti.
Valstybėje taip pat vis dar aktyviai veikia keletas mažesnių grupuočių, tokių kaip kairiosios pakraipos Nacionalinė išsilaisvinimo armija (ELN), susikūrusi 1964 m., bei dešiniosios pakraipos Kolumbijos jungtinė savisaugos grupuotė (AUC), kuri kovoja su kairiųjų pakraipų grupuotėmis.
Taigi apie šviesesnį rytojų Kolumbijoje kalbėti dar ankstoka. Net ir referendumu pritarus taikos sutarčiai, lieka daugybė problemų, kurias reikės išspręsti. Nepaisant to Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos, kurio reitingai yra žemiausi per visą prezidentavimo laikotarpį, jau pradeda svajoti apie Nobelio taikos premiją.
Brazilijos prezidentės apkaltos procedūra: kas toliau?
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Brazilija kenčia nuo vienos didžiausių ekonominių ir politinių krizių per pastaruosius keletą dešimtmečių. Ekonomikos rodikliai keletą metų nuolat prastėjo, valstybėje vyksta protestai, keletas jų pritraukė net daugiau nei 7 mln. žmonių. Krizė artėja prie savo apogėjaus – balandžio 17 d. Žemesnieji Brazilijos Kongreso rūmai nusprendė, kad turi būti inicijuota Brazilijos prezidentės Dilmos Rousseff apkaltos procedūra. Dabar laukiama Brazilijos Senato sprendimo. Jeigu ir Senatas pritars, bus pradėta apkaltos procedūra. Tai gali dar labiau pabloginti ir taip jau beveik kritine tapusią Brazilijos situaciją ir paskatinti didesnio masto neramumus valstybėje.
Apkaltos priežastys
Brazilijos prezidentė D. Rousseff yra kaltinama pažeidusi valstybės finansinės atsakomybės įstatymus. Teigiama, kad 2014 m. prieš prezidento rinkimus, kuriuose ji dalyvavo ir siekė būti perrinkta antrai kadencijai, nuslėpė egzistuojantį valstybės biudžeto deficitą. Tačiau tai yra tik oficialus pretekstas, iš tiesių apkaltos priežastys slypi kitur.
Pirmiausia viena iš priežasčių yra Brazilijos ekonominė krizė, kuri jau tęsiasi keletą metų. Prognozuojama, kad 2016 m. valstybės bendras vidaus produktas (BVP) sumažės bent 4-5%, o lyginant su 2014 m. BVP bus mažesnis net 9%. Nedarbo ir infliacijos mastai yra didžiausi per pastaruosius keletą metų ir siekia 9%. Laikoma, kad tai didžiausias Brazilijos ekonomikos nuosmukis nuo XX-ojo a. 9 d., kuris dar žinomas prarastojo dešimtmečio vardu dėl hyperinfliacijos ir didžiulių nedarbo mastų.
Taip pat Braziliją krečia korupcijos skandalai. Bent 60% Kongreso narių įtariami korupcija, daugelis jų – Brazilijos Darbininkų partijos atstovai, kuriai priklauso ir prezidentė. Patys artimiausi D. Rousseff aplinkos žmonės yra įtarimai didelio masto pažeidimais. Kovo 4 d. buvo sulaikytas ir apklaustas 2003-2010 m. prezidento pareigas ėjęs Ignacio Lula da Silva. Jis įtariamas pasisavinęs ne mažiau kaip 7,8 mln. JAV dolerių. Teigiama, kad valstybės kontroliuojama naftos kompanija „Petrobas“ neteisėtai rėmė Darbininkų partiją ir jos rinkimines kampanijas.
Lula da Silva yra D. Rousseff mokytojas ir globėjas. D. Rousseff jo prezidentavimo laikotarpiu buvo energetikos ministrė, vėliau administracijos vadovė. Baigdamas savo kadenciją I. Lula da Silva pasirinko ją savo įpėdine ir prašė rinkėjų už ją balsuoti, kad ji galėtų tęsti jo pradėtą politiką. Siekdama atsilyginti savo buvusiam globėjui ir apsaugoti jį nuo galimo teismo proceso, D. Rousseff paskelbė, kad I. Lula da Silva skiriamas administracijos vadovu ir tokiu būdu jam yra užtikrinama teisinė neliečiamybė. Tai buvo labai rizikingas ir neapgalvotas žingsnis, kuris paskatino žmones dar labiau nepasitikėti prezidentės vykdoma politika ir 7 mln. protestuotojų patraukė į gatves, reikalaudami prezidentės atsistatydinimo.
Tokia įvykių eiga meta korupcijos šešėlį ir ant dabartinės Brazilijos prezidentės, kuri 2003-2010 m. buvo „Petrobas“ valdybos narė. Kita vertus, jai nėra pareikšti tokie kaltinimai, nes nėra jokių tiesioginių įrodymų, kad ji dalyvavo didžiulėje visą valstybės aparatą apėmusioje korupcijos schemoje.
Dar viena priežastis, kuri skatina pradėti prezidentės apkaltos procesą, yra ta, kad šiuo metu jos reitingai yra žemiausi per visą jos prezidentavimo istoriją ir siekia vos 10%. Tai yra labai didelis nuosmukis, palyginus su tuo, kad 2013 m. ją palaikė bent 80% gyventojų.
Galimi kandidatai
Jeigu D. Rousseff bus pripažinta kalta ir pašalinta iš posto apkaltos būdu, yra keletas scenarijų, kaip toliau gali klostytis įvykiai. Pirmiausia jos pareigas perimtų vice prezidentas Michel Temer, kuris ir yra vienas iš apkaltos iniciatorių. Tačiau ir jam gali būti pareikšti tie patys kaltinimai kaip ir dabartinei prezidentei. Jeigu ji iš tiesų nuslėpė biudžeto deficitą, tai šiuose įvykiuose dalyvavo ir M. Temer, kuris tuo metu buvo vice prezidentu. Taip pat M. Temer yra vienas mažiausiai mėgstamų politikų Brazilijoje. Apklausos rodo, kad 68% gyventojų juo nepasitiki ir jeigu vyktų prezidento rinkimai jis gautų vos 1-2% rinkėjų balsų. Kita vertus, yra mažai tikėtina, kad jam būtų pradėta apkaltos procedūra, nes bent jau kol kas jis turi pakankamai didelį Žemesniųjų Kongreso rūmų palaikymą. Tik lieka neatsakytas klausimas, kaip vis dėlto pasielgtų politikai, jeigu ir prieš jį prasidėtų didelio masto procesai. O tokia situacija yra pakankamai tikėtina.
Jeigu ir M. Temer būtų vis dėlto pradėta apkalta, pareigas galėtų perrimti – Žemesniųjų Kongresų rūmų pirmininkas Eduardo Cunha arba Senato pirmininkas Renan Calheiros, tačiau abu šie politikai yra įtariami didžiuliais korupcijos mastais, todėl politinė situacija Brazilijoje ir toliau liktų labai įtempta.
Pirmalaikiai rinkimai
Tikriausiai šioje situacijoje palankiausias sprendimas būtų pirmalaikių rinkimų organizavimas. Tačiau kad tai būtų įmanoma reikia priimti naujus įstatymus ir koreguoti Konstituciją, o tai yra labai sudėtingas procesas.
Kita vertus, Rinkimų teismas šiuo metu analizuoja 2014 m. rinkiminių kampanijų finansavimą. Jeigu bus aptikta įrodymų, kad D. Rousseff ir M. Temer rinkimų kampanijos buvo finansuotos pažeidžiant įstatymus, tokiu atveju bus galima 2014 m. rinkimų rezultatus paskelbti negaliojančiais ir inicijuoti naujus.
Iškyla klausimas, kas vis dėlto galėtų dalyvauti šiuose rinkimuose ir užsitikrinti valstybės gyventojų paramą ir ryžtųsi spręsti Braziliją kamuojančią politinę ir ekonominę krizę. Šiuo metu yra trys realiausi kandidatai. Vis dar apklausose pirmauja I. Lula da Silva. Rinkimuose jį palaikytų apie 20% rinkėjų. Taigi nepaisant jo trumpalaikio sulaikymo, metamų kaltinimų korupcija, jis išlieka potencialiausiu kandidatu į prezidento postą.
Jeigu rinkimai vyktų artimiausiomis dienomis – rimčiausia I. Lula da Silva konkurente būtų Socialistų partijos atstovė Marina Silva, kurią remtų apie 19% rinkėjų. Ji jau yra dalyvavusi prezidento rinkimuose 2010 ir 2014 m. ir abiejuose užsitikrino trečią vietą. Ji yra teigusi, kad norėtų tapti pirmąją Brazilijos juodaode prezidente, kilusia iš vargingos šeimos. Ją daugiausiai palaiko jauni rinkėjai bei evangelikai. Kol kas ji nėra siejama su jokiais korupcijos skandalais ir galėtų būti geriausia kandidate į Brazilijos prezidento postą.
Trečias potencialus kandidatas būtų Aécio Neves da Cunha, atstovaujantis Brazilijos Socialdemokratų partiją. Jis taip pat dalyvavo 2014 m. rinkimuose, kuriuose labai maža persvara laimėjo D. Rousseff. Tačiau jis yra įtariamas ėmęs kyšius, taip pat vartojantis narkotikus. Todėl jeigu jis laimėtų rinkimus, tikėtina, kad egzistuojančios įtampos nebūtų išspręstos.
Matyti, kad Brazilijos situacija yra iš tiesų labai sudėtinga. Ir kad ir kaip susiklostytų įvykiai dėl D. Rousseff apkaltos, situacija ir toliau liktų įtempta. Jeigu apkalta nebūtų pradėta, tada jai tektų spręsti sudėtingus ekonominius klausimus bei korupcijos skandalus. Jeigu ji būtų pašalinta apkaltos būdu ir valstybės valdymą perimtų M. Temer, situacija tikriausiai dar labiau pablogėtų, nes jo palaikymo mastai yra dar mažesni nei prezidentės ir jis įtariamas kyšių ėmimu. Realiausias sprendimas būtų organizuoti pirmalaikius rinkimus, tačiau jie yra įmanomi tik tuo atveju, jeigu bus įrodyta, kad 2014 m. D. Rousseff ir M. Temer rinkimų kampanija buvo finansuota neteisėtai. Bet net ir tuo atveju išlieka klausimas, kas vis dėlto galėtų tapti prezidentu ir ar sugebėtų susidoroti su valstybę krečiančiais skandalais.
Istorinis B. Obamos vizitas Kuboje
Kovo 20-22 d. JAV prezidentas B. Obama vieši Kuboje. Vizito metu numatytas susitikimas su Kubos prezidentu Raul Castro, kurio metu bus aptariamos tolimesnės bendradarbiavimo perspektyvos, žmogaus teisių padėtis Kuboje, taip pat įvyks susitikimas ir su opozicijos atstovais.
Tai istorinis vizitas – JAV prezidentas Kuboje vieši pirmą kartą per 88 metus. Taip JAV demonstruoja, kad atsisako vykdytos izoliacinės politikos, t.y. Šaltojo karo palikimo, ir siekia normalizuoti santykius su šia Karibų jūros valstybe.
Lotynų Amerika – JAV protektoratas
Nuo pat XIX-ojo a. JAV Lotynų Ameriką laikė savo įtakos sfera. 1823 m. buvo paskelbta Monro doktrina, kuri įtvirtino, kad JAV siekia saugoti ir globoti Lotynų Amerikos valstybes ir neleidžia kitoms šalims kištis į šių valstybių vidaus ar užsienio politiką. Tai yra esminis dokumentas, kuris nubrėžė JAV politikos gaires šio regiono atžvilgiu.
Toks politikos kursas buvo tęsiamas visą XIX ir XX a. JAV oficialiai skelbė, kad Lotynų Amerika yra jos „galinis kiemas“ ir ji jame siekia išvengti chaoso, todėl visomis priemonėmis – įskaitant ir karines intervencijas – nori užtikrinti stabilumą.
JAV nevengė kištis į Lotynų Amerikos valstybių politiką, prisidengdama kovos su komunizmu, kovos su narkotikais ar terorizmu pretekstais, organizavo karines intervencijas į regiono valstybes, siekė ekonominio ir politinio dominavimo.
Kodėl dabar?
Situacija pradėjo keistis XXI-ajame a. Daugelyje Lotynų Amerikos valstybių prasidėjo „Rožinis potvynis“, kurio metu į valdžią atėjo kairiosios pakraipos partijos. Jos pradėjo vykdyti ne tik valstybių vidaus politikos pokyčius, bet ir pasisakyti prieš JAV dominavimą regione. Prasidėjo intensyvesnis valstybių tarpusavio bendradarbiavimas politinėje ir ekonominėje sferoje.
Pavyzdžiui, Kuba ir Venesuela įsteigė organizaciją, Amerikos žmonių Bolivaro aljansą (ALBA), prie kurio vėliau prisijungė Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva ir keletas mažesnių Lotynų Amerikos valstybių. Organizacijos tikslas – skatinti šių valstybių ekonominę, socialinę, politinę integraciją bei atsverti JAV įtaką regione.
JAV įtaka regione mažėja ne tik dėl Lotynų Amerikos valstybių intensyvesnio tarpusavio bendradarbiavimo, bet ir dėl augančios Rusijos įtakos. Pavyzdžiui, 2014 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo atvykęs į Kubą. Vizito metu buvo nutarta glaudinti šių šalių tarpusavio santykius. Rusija netgi dovanojo 90% Kubos skolos, kuri sudarė 35 milijardus dolerių.
Regione auga ir Kinijos įtaka. Kinija ypač aktyvina santykius su Kuba – ji yra antra pagal apimtis prekybos partnerė (pirmoji yra Venesuela). Intensyvėja Kinijos santykiai ir su kitomis regiono valstybėmis.
Taigi JAV, norėdama susigrąžinti savo pozicijas regione, pradeda nuo Kubos. Suprasta, kad daugiau nei 50 metų taikytas embargas neveikia, kad jis tik skatina Kubą ieškoti alternatyvų ir nukreipia tokių valstybių kaip Venesuela, Rusija ar Kinija link.
Taip pat reikia neatmesti ir B. Obama politinių interesų. Iki jo kadencijos pabaigos liko nepilni metai, todėl jis nori imtis intensyvesnės politikos ir palikti ryškų pėdsaką šių valstybių santykių sureguliavime.
Pokyčiai Kuboje
JAV ir Kubos santykių atnaujinimui įtakos turėjo ir pokyčiai Kuboje. Nors Kuba vis dar deklaruoja, kad laikosi komunistinių principų ir lieka ištikima 1959 m. revoliucijos idealams, tačiau čia taip pat vyksta pokyčiai.
2011 m. pradėta įgyvendinti Naujoji Kubos ekonomika. Valstybė atsisakė tokių profesijų kaip taksi vairuotojai, statybininkai, mažų parduotuvių, restoranų, kavinių savininkai ir pan., kontrolės. Kita vertus, esminiai sektoriai vis dar priklauso valstybei – švietimas, sveikatos apsauga. Šios paslaugos visiems gyventojams teikiamos nemokamai.
Pamažu atsiveriama ir užsienio investuotojams, nors kiekviena investicija yra svarstoma atskirai ir jai gali būti pritarta arba ne.
Taip pat po truputį gerinama žmogaus teisių padėtis Kuboje. Atsakant į JAV reikalavimus, 2015 m. pradžioje buvo paleisti 53 politiniai kaliniai. Kita vertus, žmogaus teisių situacija vis dar išlieka labai sunki. Kas mėnesį yra sulaikoma apie 1000 režimui oponuojančių aktyvistų. Taip pat Kuboje visiškai nėra užtikrinta žodžio laisvė. Remiantis Žiniasklaidos laisvės indeksu (angl. Press Freedom Index) Kuba yra 169 iš 180 valstybių.
Žmogaus teisių situacija turėtų tapti vienu iš esminių klausimų, kuriuos susitikime svarstys B. Obama ir R. Castro. Dėl tokios žmogaus teisių padėties Kuboje, šis B. Obama vizitas respublikonų partijos atstovų yra dažnai kritikuojamas ir yra įvardijamas kaip JAV pralaimėjimas.
Kita vertus, izoliacistinė politika nedavė pageidaujamų rezultatų, todėl galbūt jau būtų laikas atsisakyti Šaltojo karo politikos liekanų ir ieškoti naujų būdų, kaip užtikrinti Kubos politikos pokyčius.
Kas jau padaryta?
Kubos ir JAV santykiai pradėjo normalizuotis 2014 m. pabaigoje, kai JAV B. Obama paskelbė, kad sieks artimesnio valstybių bendradarbiavimo. Tokios pozicijos pastaruosius metus buvo nuosekliai laikomasi.
Kuba buvo išbraukta iš terorizmą remiančių valstybių sąrašų, 2015 m. buvo atnaujinti tiesioginiai telefoniniai pokalbiai tarp valstybių, atidarytos valstybių ambasados Havanoje ir Vašingtone. Praeitą savaitę paskelbta apie tiesioginių skrydžių tarp šių valstybių atnaujinimą. Tikėtina, kad skydžiai prasidės nuo šių metų pabaigos, buvo paskelbta ir apie pašto paslaugų atnaujinimą, panaikinti kai kurie finansiniai apribojimai.
Kita vertus, dar yra per anksti kalbėti apie JAV embargo Kubai panaikinimą. Tam prieštarauja respublikonų kontroliuojamas Kongresas.