Netikėta Kolumbijos referendumo baigtis
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Sekmadienį Kolumbijoje vyko referendumas, kuriame buvo kviečiama pritarti Kolumbijos vyriausybės ir sukilėlių grupuotės Kolumbijos revoliucinių ginkluotojų pajėgų (FARC) taikos susitarimams, pasirašytiems praėjusią savaitę. Nors visos apklausos rodė, kad susitarimams bus pritarta didele balsų persvara, tačiau referendumo rezultatai nustebino visus. Taikos susitarimai buvo atmesti – 50,2% balsavusių nepritarė taikos susitarimams. Jeigu susitarimams būtų buvę pritarta, tai būtų padėję tašką ilgiausiame Vakarų pusrutulyje trunkančiame konflikte ir panaikinę paskutines Šaltojo karo laikų pasekmes regione.
Priežastys, nulėmusios referendumo baigtį
Toli ieškoti priežasčių, kodėl referendume nepavyko sulaukti palaikymo, nereikia. Pirmiausia taip nutiko todėl, kad taikos susitarimuose buvo įtvirtintas sukilėlių nebaudžiamumas. Numatyta, kad jeigu sukilėliai prisipažins padarę nusikaltimus, jie nebus baudžiami kalėjimo bausmėmis, netgi ir tie, kurie bus pripažinti kaltais už žmogžudystes bei pagrobimus. Tai papiktino visuomenę, kurioje praktiškai kiekviena šeima vienaip ar kitaip nukentėjo nuo 52 metus trukusio konflikto, kuris nusinešė 220 000 gyvybių bei priverstinai perkėlė beveik 7 milijonus žmonių.
Antroji priežastis, kodėl referendume buvo pralaimėta – Kolumbijos prezidento Juan Manuel Santos nepopuliarumas. Jo vykdomą politiką palaiko vos 20% gyventojų. O jis buvo pagrindinis taikos proceso iniciatorius. Balsavusieji referendume išreiškė ne tik savo nuomonę dėl taikos susitarimų, bet iš principo įvertino Juan Manuel Santos vykdomą politiką.
Taip pat prie referendumo nesėkmės prisidėjo tai, kad referendume dalyvavo vos 38% rinkimų teisę turinčių gyventojų. Kai kuriems gyventojams dalyvauti referendume sutrukdė uraganas, siautėjęs Kolumbijos pakrantėse. Kiti yra nusivylę valstybės vykdoma politika apskritai. Aktyvumas rinkimuose Kolumbijoje nuolat mažėja. Pastaruosiuose prezidento ir parlamento rinkimuose jis buvo tik šiek tiek didesnis nei 40%.
Referendumui buvo rengtasi atsakingai
Rezultatai stebina dar ir todėl, kad referendumui buvo rengtasi pakankamai atsakingai. Tiek FARC sukilėliai, tiek vyriausybė bei tarptautinė bendruomenė stengėsi atkreipti visuomenės dėmesį į susitarimų naudą visai valstybei.
FARC sukilėliai praėjusią savaitę atsiprašė už savo padarytus nusikaltimus ir viešai prisiėmė atsakomybę. Taip pat prieš pat referendumą paskelbė, kad sieks kompensuoti valstybei padarytus nuostolius, t.y. atiduos visas sukauptas lėšas. Įvairiais vertinimais tai galėtų būti daugiau nei 10 milijardų JAV dolerių.
Vyriausybė savo ruožtu taip pat ėmėsi įvairių taktikų, siekiant atkreipti dėmesį į susitarimų naudą. Rugsėjo pabaigoje, pasirašant taikos susitarimus tarp FARC ir vyriausybės, buvo imtasi įvairių viešųjų ryšių triukų. Susitarimai buvo pasirašyti tušinuku, padarytu iš perdirbtų kulkų, visi dalyvaujantys pasirašyme vilkėjo baltai, taip simbolizuojant taiką, fone skambėjo Liudviko van Bethoveno „Odė džiaugsmui“. Prezidentas taip pat nuolat pabrėžė šių susitarimų istorinę svarbą.
Už taikos susitarimus agitavo ir JAV Valstybės sekretorius John Kerry, Jungtinių tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon. Jie dalyvavo ir taikos susitarimų pasirašyme. Lotynų Amerikos valstybių prezidentai taip pat išreiškė savo palaikymą – Kubos prezidentas Raul Castro, Venesuelos vadovas Nicolas Maduro, Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto ir kiti.
Referendumo priešininkai
Pagrindinis referendumo priešininkas vadovavęs kampanijai „Ne“ yra buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe, kuris savo kadencijos metu aktyviai karinėmis priemonėmis, remiant JAV, kovojo su sukilėliais. Jo kadencijos metu sukilėlių skaičius sumažėjo daugiau nei per pusę – nuo 20 000 iki 8 000.
Pagrindiniai šios stovyklos argumentai, kodėl susitarimai turėjo būti atmesti, buvo tai, kad negalima žmonių, kaltų dėl nusikaltimų žmogiškumui, nebausti ir dar leisti jiems laisvai dalyvauti politiniame gyvenime. Susitarimuose buvo numatyta, kad 10 vietų parlamente yra numatoma buvusiems FARC kovotojams. Taikos susitarimų priešininkai reikalauja, kad sukilėliams būtų draudžiama užimti bet kokius renkamus postus ir kad jie būtų baudžiami kalėjimo bausmėmis.
Kas laukia toliau?
Prognozuoti tolimesnius įvykius Kolumbijoje yra ganėtinai sunku. Niekas nesitikėjo tokios referendumo baigties, todėl atsarginio plano kaip ir nėra. Kolumbijoje vyrauja netikrumo būsena.
Gera žinia yra ta, kad tiek Kolumbijos vyriausybė, tiek FARC vis dar kalba apie taikos susitarimus ir paliaubų, kurios buvo pasirašytos rugpjūčio pabaigoje, laikymąsi.
Blogoji žinia yra ta, kad Kolumbijos vyriausybė dabar patiria didelį spaudimą į atnaujintus taikos susitarimus įtraukti FARC narių baudžiamumą už jų padarytus nusikaltimus. Kai tuo tarpu esminė FARC derybinė pozicija ir buvo šiuo klausimu, t.y. visiems pasidavusiems savo noru netaikyti kalėjimo bausmių. Dėl šios priežasties taikos procesas, kuris truko nuo 2012 m., gali atsidurti visiškoje aklavietėje.
Šiuo metu Kolumbijos vyriausybės derybininkai bei FARC lyderiai vyksta į susitikimą Kuboje, kurioje diskutuos, kuriuo keliu toliau pasukti. Juan Manuel Santos ir toliau tvirtina, kad bet kokiomis priemonėmis sieks taikos susitarimų ir kad tai bus jo pagrindinis prioritetas iki kadencijos pabaigos. FARC lyderiai taip pat laikosi tokios pačios pozicijos. Tik dabar kyla vis daugiau pagrįstų dvejonių, ar jiems pavyks rasti konsensusą. Panašu, kad šis taikos procesas, nuėjęs toliausiai, lyginant su ankstesniais, irgi gali būti pasmerktas žlugti.
Kolumbijos pilietinis konfliktas – ar tai jau pabaiga?
Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Kolumbija ruošiasi spalio 2 d. referendumui, kuriame bus sprendžiama valstybės ateitis – daugiau nei pusę amžiaus besitęsiančio konflikto pabaiga. Tikimasi, kad šis referendumas pabaigs ilgiausiai Vakarų pusrutulyje trunkantį pilietinį konfliktą ir atvers naują puslapį Kolumbijos istorijoje.
Konfliktas pareikalavęs gausybės aukų
Kolumbijos vyriausybės ir Kolumbijos revoliucinių ginkluotojų pajėgų (FARC) taikos susitarimai nėra pirmieji susitarimai pasiekti tarp vyriausybės ir karinių grupuočių. Anksčiau jau baigtos derybos su M-19, Quintin Lame ginkluotu judėjimu bei Liaudies išsilaisvinimo armija (EPL), tačiau sutartis su FARC yra ypač svarbi. Tai yra įtakingiausia, ilgiausiai veikianti, didžiausia bei daugiausiai žalos padariusi Kolumbijos grupuotė. Remiantis įvairiais vertinimais, laikoma, kad per daugiau nei 50 metų trunkantį konfliktą, žuvo apie 220 000 žmonių, dar 27 000 buvo pagrobti, beveik 7 milijonai gyventojų buvo priversti palikti savo gyvenamas teritorijas. Tai ilgą laiką buvo didžiausias valstybės viduje perkeltų žmonių skaičius. Tik pastaraisiais metais pagal šį rodiklį Kolumbiją pradeda lenkti Sirija.
FARC susikūrė 1964 m., kaip atsakas į didėjančią socialinę nelygybę, skurdą, nedarbą, augančią JAV įtaką regione. Ji taip pat buvo įkvėpta Kubos revoliucijos sėkmės ir, žinoma, marksizmo idėjų, kurios tuo laikotarpiu plito visame Lotynų Amerikos regione. FARC pasisako už lygybę, žemės reformą, anti-imperializmą. Grupuotė savo veiklą finansuoja šį įvairių šaltinių – turto prievartavimo, pagrobimų, reikalaujant išpirkų. Jie kontroliuoja apie 70 proc. kokos, iš kurios gaminamas kokainas, laukų. Įvairiais vertinimais FARC metinis biudžetas siekia apie 500 milijonų JAV dolerių.
Skaičiuojama, kad šiuo metu grupuotę sudaro apie 7000 kovotojų. Dėl aktyvios 2002-2010 m. Alvaro Uribe vyriausybės ir kariuomenės kovos su sukilėliais, kuri ypač buvo remiama JAV, šis skaičius yra sumažėjęs, lyginant su praėjusiu dešimtmečiu, kai grupuotės veikloje dalyvavo virš 20 000 kovotojų.
Taikos derybos
Taikos procesą tarp FARC ir vyriausybės buvo mėginta pradėti ne kartą. 1982-1986 jį iniciavo tuometinis prezidentas Belisario Betancur, 1999-2002 m. – Andres Pastrana, tačiau visi bandymai baigėsi nesėkme ir atnaujintais dar didesnio masto kariniais veiksmais.
Tačiau šiandien panašu, kad galime kalbėti apie įvykusį lūžį. Derybų procesas, kuris prasidėjo 2012 m. Kuboje, jau duoda vaisių. 2016 m. birželio 23 d. buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp vyriausybės ir FARC bei nutraukti abiejų pusių ginkluoti veiksmai. Paliaubų pasirašyme dalyvavo FARC lyderis Timochenko, Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon, Kubos, Čilės, Venesuelos, Meksikos ir kitų Lotynų Amerikos valstybių prezidentai, Europos Sąjungos ir JAV atstovai. Tai buvo istorinis momentas, kuris sudarė sąlygas rugpjūčio 24 d. pasiekti taikos susitarimus, kurie oficialiai bus pasirašyti rugsėjo 26 d.
Buvo sutarta, kad FARC visiškai demilitarizuojasi, pasitraukia iš savo užimtų teritorijų bei sunaikina kokos laukus, atsisako narkotikų prekybos, iš kurios finansavo savo veiklą. Tie, kurie prisipažįsta nusikaltę, bus atleisti nuo kalėjimo bausmės. Ji bus pakeista viešaisiais darbais. Savo ruožtu vyriausybė įsipareigoja spręsti ekonomines ir socialines Kolumbijos problemas, įgyvendinti žemės reformą. Taip pat buvo sutarta, kad buvę FARC nariai galės dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Jiems bus leidžiama suformuoti savo politinę partiją ir dalyvauti rinkimuose.
Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, ne kartą atsidūręs aklavietėje. Tačiau abiejų pusių pastangomis, intensyviai remiant tarptautinei bendruomenei, ypač Venesuelai, Bolivijai, Kubai, JAV, Norvegijai, susitarimai buvo pasiekti.
Taikos sutartis vertinama nevienareikšmiškai
Tačiau kad būtų pasiekta galutinė taika, taikos susitarimai turi būti patvirtinti referendumu. Jiems turi pritarti bent 13 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių ir daugiau nei pusė ateisiančių balsuoti. Kol kas rezultatus prognozuoti yra gana sudėtinga. Visuomenė pasidalino į dvi apylyges stovyklas.
Vieni šią taikos sutartį sveikina kaip didžiulę pergalę ir esminį žingsnį, norint užtikrinti stabilumą Kolumbijoje. Jie pritaria, kad FARC kovotojai būtų nebaudžiami ir sutinka teisingumą paaukoti vardan saugumo. Jų teigimu, svarbiausia yra pabaigti konfliktą, užmiršti praeitį ir orientuotis į geresnę ateitį.
Kita visuomenės dalis, kuriai atstovauja ir buvęs Kolumbijos prezidentas Alvaro Uribe, kritikuoja susitarimus. Jie reikalauja, kad kovotojai, nusikaltę žmogiškumui, būtų nubausti ir negalėtų būti renkami į jokius politinius postus. Ši visuomenės dalis agituoja referendume balsuoti prieš.
Aišku tik viena, kad jeigu sutarimams nebus pritarta, ketverius metus trunkantis taikos procesas atsidurs labai sudėtingoje situacijoje ir taikos Kolumbijoje gali tekti laukti dar ne vienerius metus.
Kas laukia toliau?
Net jeigu referendume taikos sutarčiai bus pritarta, dar nereškia, kad saugumas ir stabilumas įsitvirtins Kolumbijoje. Pirmiausia FARC kovotojai baiminasi, kad jų formuojama politinė jėga bus persekiojama sukarintų grupuočių ir su jais bus susidorota panašiai kaip ir su 1985 m. iš sukilėlių grupuočių suformuota Patriotine sąjunga (UP), kurios daugiau nei 500 narių buvo nužudyti. Vyriausybė įsipareigojo demobilizuotiems FARC nariams užtikrinti saugumą. Bet kokiomis priemonėmis tai bus padaryta lieka neaišku.
Dar viena kliūtis sutarčiai įgyvendinti ta, kad jai pritaria ir nevisi FARC kovotojai. Dalis kovotojų teigia, kad toliau tęs kovą su vyriausybe, nes pasirašyta taikos sutartis neišspręs tų problemų, dėl kurių FARC susiformavo, t.y. socialinės nelygybės. Kovotojų, ketinančių tęsti kovą, dalis nėra didelė, tačiau nepaisant to, bent kurį laiką įtampą valstybėje jie gali kelti.
Valstybėje taip pat vis dar aktyviai veikia keletas mažesnių grupuočių, tokių kaip kairiosios pakraipos Nacionalinė išsilaisvinimo armija (ELN), susikūrusi 1964 m., bei dešiniosios pakraipos Kolumbijos jungtinė savisaugos grupuotė (AUC), kuri kovoja su kairiųjų pakraipų grupuotėmis.
Taigi apie šviesesnį rytojų Kolumbijoje kalbėti dar ankstoka. Net ir referendumu pritarus taikos sutarčiai, lieka daugybė problemų, kurias reikės išspręsti. Nepaisant to Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos, kurio reitingai yra žemiausi per visą prezidentavimo laikotarpį, jau pradeda svajoti apie Nobelio taikos premiją.
