Permainų vėjai Lotynų Amerikos valstybių politikoje
Dr. Gintarė Žukaitė, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
Pastaruoju metu stebimi politikos pokyčiai Lotynų Amerikos valstybėse. Daugiau nei dešimtmetį valdžioje išbuvusius kairiosios pakraipos prezidentus ir partijas keičia liberaliau nusiteikę politikai. Regione Rožinis potvynis baigia nuslūgti ir pradeda pūsti permainų vėjai.
Venesuela ir Rožinio potvynio pirmoji banga
XXI-ojo amžiaus pirmasis dešimtmetis Lotynų Amerikoje buvo žinomas Rožinio potvynio vardu. Tai terminas, kuris taikomas kairiesiems anti-amerikietiškos pakraipos politikams, kurie daugelyje Lotynų Amerikos valstybių į valdžią atėjo XXI-ojo amžiaus pradžioje.
Rožinis potvynis prasidėjo 1998 m., kai Venesuelos prezidentu buvo išrinktas charizmatiškasis Hugo Chavez. Jis valstybėje pradėjo įgyvendinti XXI-ojo amžiaus socializmą – steigti Bolivaro mokyklas, ligonines, maisto prekių parduotuves ir kt. Visose šiose valstybinėse įstaigose buvo teikiamos nemokamos paslaugos – nemokamas švietimas, medicininis aptarnavimas, nemokami arba labai žemomis kainomis maisto produktai.
Taip pat H. Chavez politika pasižymėjo griežta anti-amerikietiška politika. Dėl visų Venesuelą ir regioną kamuojančių problemų buvo apkaltintos Jungtinės Amerikos valstijos ir tuometinis jų prezidentas George Bush. Kartą netgi nuvykęs į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją H. Chavez George Bush išvadino velniu, o JAV blogio imperija.
Tokia politika buvo labai sėkminga. H. Chavez užsitikrino masių palaikymą dėl savo vykdomų socialinių reformų, o jeigu kas nepasisekdavo kaltindavo JAV dėl kuriamų kliūčių ir trukdymo. Jo pėdomis nuėjo ir kitos regiono valstybės.
Rožinis potvynis apima visą Lotynų Ameriką
2002 m. Brazilijoje prezidentu buvo išrinktas Darbininkų partijos lyderis Ignacio Lula da Silva, 2003 m. – Argentinoje peronistas Nestor Kirchner, 2006 m. – Bolivijoje Socialistinio judėjimo lyderis Evo Morales, Čilėje – Socialistų partijos atstovė Michelle Banchelet, Ekvadore – Šalies aljanso lyderis Rafael Correa, 2007 m. – Nikaragvoje Daniel Ortega, 2011 m. Peru – Ollanta Humalla ir pan. Tokioms regiono tendencijoms įtakos turėjo po 9-ajame dešimtmetyje regioną sukrėtusios didžiulės ekonominės krizės pradėtos vykdyti plataus masto neoliberalios reformos ir privatizacija. Jos sukėlė didelės žmonių dalies pasipiktinimą ir pasipriešinimą, kuris pasireiškė kairiųjų politikų iškilimu.
Nors kiekviena Rožinio potvynio valstybė turėjo tik jai būdingų savybių, tačiau visos jos pasižymėjo tam tikrais bendrais bruožais. Visose valstybėse buvo įgyvendinamos socialinės reformos, vykdoma nacionalizacija, siekiama kuo glaudesnės regioninės integracijos kaip atsvaros JAV dominavimui regione. Tačiau dabar stebimas šio potvynio atoslūgis. Populistiniai prezidentai ir partijos nesugebėjo susidoroti su jiems kilusiais ekonominiais ir politiniais iššūkiais, todėl regione pastebima politikos kaita.
Rožinio potvynio pabaiga Venesueloje
Rožinis potvynis prasidėjo Venesueloje, panašu, kad šioje valstybėje jis ir baigsis. Pradėjus smukti naftos kainoms, buvo sustabdytos ir Venesueloje vykdytos socialinės reformos. Taip pat 2013 m. H. Chavez pralaimėjo kovą su vėžiu. Jo įpėdiniu buvo išrinktas buvęs sunkvežimio vairuotojas, H. Chavez vice prezidentas Nicolas Maduro. Tačiau pastarasis nesugebėjo išlaikyti H. Chavez turėtos įtakos.
Šiuo metu Venesuelą krečia didžiausia istorijoje ekonominė krizė – skaičiuojama, kad šiais metais infliacija sieks 720%, o kitais metais ji gali viršyti net 1600%, daugiau kaip 2/3 žmonių gyvena skurde, trūksta maisto bei higienos produktų, tokių kaip tualetinis popierius, dantų pasta, muilas ir kt.
Dėl susiklosčiusios situacijos mažėja gyventojų palaikymas vykdomai politikai. 2015 m. pabaigoje vykusiuose parlamento rinkimuose laimėjo opozicinė Demokratinės vienybės apskritojo stalo koalicija, kuri siekia Venesueloje užbaigti XXI-ojo amžiaus socializmo politiką, normalizuoti santykius su JAV ir nušalinti Nicolas Maduro nuo prezidento pareigų. Tokiai politikos kaitai pritaria ir Venesuelos gyventojai, kurie protestuoja prieš dabartinį prezidentą ir reikalauja jo atstatydinimo. Šiuo metu daugiau nei 80% valstybės gyventojų neigiamai vertina Venesueloje susiklosčiusią situaciją.
Auganti grėsmė Rožiniam potvyniui Bolivijoje
Panaši situacija klostosi ir Bolivijoje. 2006 m. Bolivijoje buvo išrinktas Evo Morales, pirmasis čiabuviškos kilmės prezidentas. Jis aktyviai rėmė H. Chavez ir ėmė tvarkyti valstybę, remdamasis Venesuelos pavyzdžiu. Jis vykdo nacionalizaciją, socialines reformas, anti-amerikietišką politiką.
Panašu, kad ir šio politiko karjera eina į pabaigą. Jis pralaimėjo 2016 m. vasario mėn. organizuotą referendumą, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ar leisti Evo Morales vėl kandidatuoti į prezidento postą 2019 m. rinkimuose. Referendume 51% dalyvavusiųjų vis dėlto nusprendė, kad Evo Morales neturėtų dalyvauti rinkimuose ir jam neturi būti suteikta galimybė likti poste iki 2025 m. Taigi Rožinio potvynio tvirtovė Andų valstybėse stipriai svyruoja, o kitose valstybėse ji jau sugriuvo.
Rožinio potvynio pabaiga Argentinoje
Rožinis potvynis atslūgo ir Argentinoje. Daugiau nei dešimtmetį šiai valstybei vadovo Kirchner šeima. 2003 m. prezidentu buvo išrinktas Nestor Kirchner, o 2007 m. poste jį pakeitė žmona Cristina Fernandez de Kirchner. Abu šie politikai įgyvendino nuosaikias socialines reformas, vykdė nacionalizaciją ir siekė glaudesnės regioninės integracijos, pasižymėjo populizmu.
Kurį laiką tokia jų vykdoma politika buvo sėkminga. Valstybėje sumažėjo nedarbas, infliacijos mastai. Tačiau pakilimas buvo laikinas. 2015 m. infliacija pasiekė 25%, augo nedarbas, paplito korupcija. Dėl šių priežasčių 2015 m. lapkričio mėn. vykusiuose rinkimuose laimėjo opozicios atstovas, verslininkas, pirmasis per 16 metų ne Peronistų partijai priklausantis politikas Mauricio Macri.
Rožinio potvynio pabaiga Brazilijoje
Rožinis potvynis baigiasi ir Brazilijoje. 2002 m. šioje valstybėje buvo išrinktas Ignacio Lula da Silva, kuris poste išbuvo dvi kadencijas. Baigiantis antrajai kadencijai, prezidento palaikymo mastai buvo pasiekę rekordines aukštumas – daugiau nei 80%.
2010 m. prezidente buvo išrinkta buvusio prezidento protežė – Dilma Rousseff, kuri 2014 m. buvo perrinkta. Šiuo metu D. Rousseff yra pradėtas apkaltos procesas. Ji kaltinama nuslėpusi valstybės biudžeto deficitą. Valstybėje vyksta didelio masto protestai, kuriais reikalaujama prezidentės atsistatydinimo ir politikos pokyčių. Panašu, kad tai ir bus pasiekta.
Rožinio potvynio pabaigos priežastys
Vieno atsakymo, kodėl Rožinis potvynis Lotynų Amerikoje atslūgsta, nėra. Tai nulėmė keletas tarpusavyje susijusių priežasčių.
Pirmiausia daugelio regiono valstybių ekonomika yra grįsta gamtinių išteklių, tokių kaip nafta eksportu. Smukus naftos ir kitų gamtinių išteklių kainoms pasaulinėje rinkoje, valstybėse pradėjo augti nedarbas, infliacija ir skurdo mastai. Natūralu, kad dėl to auga ir gyventojų pasipiktinimas, prasidėjo protestai.
Taip pat buvo sumažintos ar visiškai sustabdytos socialinės reformos, kurios buvo finansuojamos iš naftos eksporto gaunamomis lėšomis. O juk socialinės reformos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Rožinis potvynis paplito Lotynų Amerikos regiono valstybėse.
Dar viena priežastis, kodėl auga gyventojų pasipiktinimas – klestinti korupcija. Pavyzdžiui, Brazilijoje daugiau nei pusė parlamento narių įtariami korupcija. Venesuela pagal korupcijos suvokimo indeksą yra 158 valstybė iš 167. Ją lenkia tik tokios šalys kaip Somalis, Š. Korėja, Irakas, Afganistanas ir keletas kitų. Korupcijos skandalai krečia ir Argentiną bei kitas regiono valstybes.
Dar viena priežastis, kuri skatina Lotynų Amerikos valstybes ieškoti alternatyvių lyderių, yra ta, kad pirmuosius charizmatiškus Rožinio potvynio lyderius, tokius kaip Hugo Chavez, Ignacio Lula da Silva, Nestor Kirchner, kurių palaikymo maistai buvo labai dideli, o kartais net rekordiniai, pakeitė ne tokie spalvingi ir įdomūs įpėdiniai – kaip Nicolas Maduro, Cristina Fernandez de Kirchner, Dilma Rousseff ir kt. Naujieji lyderiai neturi savo pirmtakų charizmos, mokėjimo bendrauti su gyventojais, iškalbos, todėl nesugeba užsitikrinti didelio gyventojų palaikymo.
Taigi pagal šiuo metu vyraujančias nuotaikas regione, panašu, kad būtų galima skelbti Rožinio potvynio pabaigą Lotynų Amerikoje.
Istorinis B. Obamos vizitas Kuboje
Kovo 20-22 d. JAV prezidentas B. Obama vieši Kuboje. Vizito metu numatytas susitikimas su Kubos prezidentu Raul Castro, kurio metu bus aptariamos tolimesnės bendradarbiavimo perspektyvos, žmogaus teisių padėtis Kuboje, taip pat įvyks susitikimas ir su opozicijos atstovais.
Tai istorinis vizitas – JAV prezidentas Kuboje vieši pirmą kartą per 88 metus. Taip JAV demonstruoja, kad atsisako vykdytos izoliacinės politikos, t.y. Šaltojo karo palikimo, ir siekia normalizuoti santykius su šia Karibų jūros valstybe.
Lotynų Amerika – JAV protektoratas
Nuo pat XIX-ojo a. JAV Lotynų Ameriką laikė savo įtakos sfera. 1823 m. buvo paskelbta Monro doktrina, kuri įtvirtino, kad JAV siekia saugoti ir globoti Lotynų Amerikos valstybes ir neleidžia kitoms šalims kištis į šių valstybių vidaus ar užsienio politiką. Tai yra esminis dokumentas, kuris nubrėžė JAV politikos gaires šio regiono atžvilgiu.
Toks politikos kursas buvo tęsiamas visą XIX ir XX a. JAV oficialiai skelbė, kad Lotynų Amerika yra jos „galinis kiemas“ ir ji jame siekia išvengti chaoso, todėl visomis priemonėmis – įskaitant ir karines intervencijas – nori užtikrinti stabilumą.
JAV nevengė kištis į Lotynų Amerikos valstybių politiką, prisidengdama kovos su komunizmu, kovos su narkotikais ar terorizmu pretekstais, organizavo karines intervencijas į regiono valstybes, siekė ekonominio ir politinio dominavimo.
Kodėl dabar?
Situacija pradėjo keistis XXI-ajame a. Daugelyje Lotynų Amerikos valstybių prasidėjo „Rožinis potvynis“, kurio metu į valdžią atėjo kairiosios pakraipos partijos. Jos pradėjo vykdyti ne tik valstybių vidaus politikos pokyčius, bet ir pasisakyti prieš JAV dominavimą regione. Prasidėjo intensyvesnis valstybių tarpusavio bendradarbiavimas politinėje ir ekonominėje sferoje.
Pavyzdžiui, Kuba ir Venesuela įsteigė organizaciją, Amerikos žmonių Bolivaro aljansą (ALBA), prie kurio vėliau prisijungė Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva ir keletas mažesnių Lotynų Amerikos valstybių. Organizacijos tikslas – skatinti šių valstybių ekonominę, socialinę, politinę integraciją bei atsverti JAV įtaką regione.
JAV įtaka regione mažėja ne tik dėl Lotynų Amerikos valstybių intensyvesnio tarpusavio bendradarbiavimo, bet ir dėl augančios Rusijos įtakos. Pavyzdžiui, 2014 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo atvykęs į Kubą. Vizito metu buvo nutarta glaudinti šių šalių tarpusavio santykius. Rusija netgi dovanojo 90% Kubos skolos, kuri sudarė 35 milijardus dolerių.
Regione auga ir Kinijos įtaka. Kinija ypač aktyvina santykius su Kuba – ji yra antra pagal apimtis prekybos partnerė (pirmoji yra Venesuela). Intensyvėja Kinijos santykiai ir su kitomis regiono valstybėmis.
Taigi JAV, norėdama susigrąžinti savo pozicijas regione, pradeda nuo Kubos. Suprasta, kad daugiau nei 50 metų taikytas embargas neveikia, kad jis tik skatina Kubą ieškoti alternatyvų ir nukreipia tokių valstybių kaip Venesuela, Rusija ar Kinija link.
Taip pat reikia neatmesti ir B. Obama politinių interesų. Iki jo kadencijos pabaigos liko nepilni metai, todėl jis nori imtis intensyvesnės politikos ir palikti ryškų pėdsaką šių valstybių santykių sureguliavime.
Pokyčiai Kuboje
JAV ir Kubos santykių atnaujinimui įtakos turėjo ir pokyčiai Kuboje. Nors Kuba vis dar deklaruoja, kad laikosi komunistinių principų ir lieka ištikima 1959 m. revoliucijos idealams, tačiau čia taip pat vyksta pokyčiai.
2011 m. pradėta įgyvendinti Naujoji Kubos ekonomika. Valstybė atsisakė tokių profesijų kaip taksi vairuotojai, statybininkai, mažų parduotuvių, restoranų, kavinių savininkai ir pan., kontrolės. Kita vertus, esminiai sektoriai vis dar priklauso valstybei – švietimas, sveikatos apsauga. Šios paslaugos visiems gyventojams teikiamos nemokamai.
Pamažu atsiveriama ir užsienio investuotojams, nors kiekviena investicija yra svarstoma atskirai ir jai gali būti pritarta arba ne.
Taip pat po truputį gerinama žmogaus teisių padėtis Kuboje. Atsakant į JAV reikalavimus, 2015 m. pradžioje buvo paleisti 53 politiniai kaliniai. Kita vertus, žmogaus teisių situacija vis dar išlieka labai sunki. Kas mėnesį yra sulaikoma apie 1000 režimui oponuojančių aktyvistų. Taip pat Kuboje visiškai nėra užtikrinta žodžio laisvė. Remiantis Žiniasklaidos laisvės indeksu (angl. Press Freedom Index) Kuba yra 169 iš 180 valstybių.
Žmogaus teisių situacija turėtų tapti vienu iš esminių klausimų, kuriuos susitikime svarstys B. Obama ir R. Castro. Dėl tokios žmogaus teisių padėties Kuboje, šis B. Obama vizitas respublikonų partijos atstovų yra dažnai kritikuojamas ir yra įvardijamas kaip JAV pralaimėjimas.
Kita vertus, izoliacistinė politika nedavė pageidaujamų rezultatų, todėl galbūt jau būtų laikas atsisakyti Šaltojo karo politikos liekanų ir ieškoti naujų būdų, kaip užtikrinti Kubos politikos pokyčius.
Kas jau padaryta?
Kubos ir JAV santykiai pradėjo normalizuotis 2014 m. pabaigoje, kai JAV B. Obama paskelbė, kad sieks artimesnio valstybių bendradarbiavimo. Tokios pozicijos pastaruosius metus buvo nuosekliai laikomasi.
Kuba buvo išbraukta iš terorizmą remiančių valstybių sąrašų, 2015 m. buvo atnaujinti tiesioginiai telefoniniai pokalbiai tarp valstybių, atidarytos valstybių ambasados Havanoje ir Vašingtone. Praeitą savaitę paskelbta apie tiesioginių skrydžių tarp šių valstybių atnaujinimą. Tikėtina, kad skydžiai prasidės nuo šių metų pabaigos, buvo paskelbta ir apie pašto paslaugų atnaujinimą, panaikinti kai kurie finansiniai apribojimai.
Kita vertus, dar yra per anksti kalbėti apie JAV embargo Kubai panaikinimą. Tam prieštarauja respublikonų kontroliuojamas Kongresas.