A. Vaščėgaitė: Džiaugiausi, kai dėstytojai kviesdavo diskutuoti ar net ginčytis
Interviu su PMDF Viešosios komunikacijos absolvente Aušrine Vaščėgaite parengė Integruotos komunikacijos magistrantė Dovilė Bendikaitė.
A. Vaščėgaitė. Manto Zinkevičiaus nuotrauka
Kaip prieš 4 metus priėmėte sprendimą įgyti bakalauro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete būtent viešosios komunikacijos srityje? O gal pasirinkimų sąraše buvo ir visiškai priešingų variantų?
Beveik porą paskutiniųjų metų mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti kažką, susijusio su žurnalistika. Sprendimas nebuvo toks sunkus – nereikėjo ilgai svarstyti, kokią sritį pasirinkti. Liko išsirinkti studijų programą bei universitetą. Kadangi visada galvojau, kad jau kur kur, bet Kaune niekada negyvensiu, buvau beveik garantuota, kad žurnalistiką studijuosiu Vilniuje. Net stojamuosius egzaminus buvau išlaikiusi. Bet dėl iki šiandien man pačiai neįmenamų priežasčių atsidūriau Kaune. Dabar tuo labai džiaugiuosi ir Kauną matau visiškai kitomis akimis. O žurnalistikos studijas į viešosios komunikacijos programą iškeičiau todėl, kad norėjau kiek platesnio išsilavinimo, kuris apimtų ne tik žurnalistiką, bet ir viešuosius ryšius. Tiesa, dar vienas pliusas dėliojant argumentus buvo universiteto suteikiama galimybė pasirinkti gretutines studijas, nes lygiai taip, kaip žurnalistika, traukė ir politikos mokslai.
Ar iki studijų užsiėmėte su komunikacija susijusia veikla?
Pirmieji prisilietimai prie žurnalistikos dar būnant mokykloje ir parodė, ką noriu veikti. Buvo laikas, kai visiškai neįsivaizdavau, kuo būsiu „užaugusi“ ir tas klausimas nedavė ramybės. Kažkurį savaitgalį tiesiog sėdėjau namie, slinkau „Facebook“ siena ir pamačiau, kad portalas „Panelė“ ieško turinio kūrėjų. Kažkas mano akį tame skelbime patraukė (galbūt net tai, kad žadėjo nemokamų bilietų į renginius ar knygų) ir nusprendžiau parašyti jiems laišką. Tikau. O tada prasidėjo pirmi tekstai, didelis džiaugsmas juos pamačius išleistus į gyvenimą, padrąsinimai. Tiek užteko, kad „užsikabliuočiau“. O vėliau jau bandžiau rašyti visur, kur tik buvo įmanoma. Toks savotiškas azartas.
Papasakokite, kaip sekėsi studijuoti. Studijų programa ir kokybė atitiko lūkesčius?
Iš tiesų, pirmomis dienomis buvo labai liūdna. Viskas atrodė labai pilka, nuobodu, graužiau save ir dėl sprendimo palikti žurnalistiką Vilniuje. Bet po truputį įsivažiavau, pradėjau suprasti, kad universitetas reikalingas ne tik dėl praktinių ar profesinių žinių, bet ir dėl išsilavinimo. Pradėjau norėti pasiimti viską ne tik iš paskaitų, dėstytojų, bet ir apskritai akademinės aplinkos, todėl universiteto sienose susiradau veiklos, kur galėčiau tiek išbandyti išmoktus dalykus praktiškai, tiek apskritai praplėsti savo matymą. O universiteto modelis tam puikiai tiko. Tiesa, ne ką mažesnį susižavėjimą jau pirmaisiais metais paliko bendra atmosfera fakultete ir diskusijų kultūra. Labai džiaugiausi, kai dėstytojai kviesdavo ne atsakinėti į klausimus, bet diskutuoti ar net ginčytis. Kartais iš tokių, atrodo, nematomų dalykų galima labai daug išmokti.
Prisiminkite įsimintiniausia istoriją iš studijų universitete.
Vienas vertingiausių dalykų, gautų universitete, yra tai, kad mačiau dėstytojus-asmenybes. Turbūt iš kiekvieno galėjau pasiimti po vieną ar kitą jų bruožą, gebėjimą, mintį. Vis dėlto labiausiai įsiminė paskutinė Ryčio Zemkausko dėstomo interviu meno paskaita. Kadangi buvo pusmečio pabaiga ir vyko paskutinis seminaras, jame su dėstytoju ir kursiokais, tiesiog, kalbėjomės. Laikui einant į pabaigą, dėstytojas leido mums išeiti anksčiau. Bet niekas neišėjo. Nežinau, kaip nebanaliu žodžiu apibūdinti šią Ryčio Zemkausko dėstytą discipliną, bet viskas buvo tiesiog – skanu.
Studijų metu priklausėte Akademiniam politologų klubui. Kokios pagrindinės buvo Jūsų užduotys, veiklos?
Dar mokykloj man buvo baisiai įdomu viskas, kas susiję su politika, todėl renkantis, ką dar gero galėčiau nuveikti po paskaitų ir sužinojus apie Akademinį politologų klubą (APK), daugiau klausimų nekilo. Nuo pat pirmo kurso įsitraukiau į visas organizacijos veiklas, o vėliau tapau klubo pirmininke. Su APK organizuodavom skirtingus politinės tematikos renginius, diskusijas, prie bendro diskusijų stalo sukviesdavome tiek politikus, tiek politologus, vykdavom į įvairias konferencijas, vizitus į valstybines institucijas (Seimą, ministerijas, ambasadas). Su APK atėjo ir pirmos rimtesnės atsakomybės, ir pirmosios praktikos viešųjų ryšių srityje.
Papasakokite, kur atlikote privalomas žurnalistikos ir viešųjų ryšių praktikas. Kaip sekėsi jų metu?
Su abiem praktikomis ilgai svarstyti neteko. Jau buvau įpratusi vasaras leisti savo gimtojo miesto Vilkaviškio laikraščio „Santaka“ redakcijoje, tad žurnalistinei praktikai taip pat pasirinkau ją. Buvo įdomu ne tik pamatyti, kaip veikia laikraštis, bet ir sužinot naujų dalykų apie miestą, kuriame pragyvenau beveik 20 metų. Kai reikėjo atlikti viešųjų ryšių praktiką, jau dirbau būtent toje srityje, tad praktiką atlikau, tiesiog, darbe. Žinoma, stengiausi prisidėti prie kuo įvairesnių darbų, susipažinti su kolegų užduotimis ir taip vis tiek kažką naujo išmokti net ir būnant ten pat, kur ir kasdien.
Kada pradėjote darbą Kauno savivaldybėje? Ar darbą reikėjo derinti su studijomis?
Dirbti pradėjau prieš gerus metus, o kadangi šie metai susidubliavo su ketvirtaisiais studijų metais, žinoma, teko derinti darbą ir studijas. Jei atvirai, galvojau, kad tai padaryti bus žymiai sunkiau, bet jokių didesnių kliūčių nebuvo. Teko atsisakyti, kai kurių paskaitų lankymo, bet viską kompensuodavau kažką papildomai paskaitydama ar pažiūrėdama paskaitų temomis. Iš tiesų, prasidėjus vasarai ir pasibaigus paskaitoms, grįžus po darbo kažko net trūksta.
Kokios tikslios Jūsų pareigos Kauno savivaldybėje?
Jei biurokratiškai – Ryšių su visuomene skyriaus specialistė, o jei kalbant žmonių kalba – dirbu su komunikaciniais miesto projektais.
Kaip atrodo įprasta diena darbe?
Dieną pradedu peržiūrėdama tai, kas naujo nutiko pasauly per naktį, permetu akimis naujienų portalus, tuomet sėdu prie laiškų ir žinučių. O po to – labai skirtingai. Priklausomai nuo to, prie kokio projekto tuo metu dirbu, kokioje stadijoje jis yra. Kartais prasikuičiu internete ieškodama informacijos ar kažkokių minčių, kartais sėdžiu prie komunikacijos plano dėliojimo, pranešimų rašymo, interneto puslapių struktūros ar turinio kūrimo, įvairių vizualų ar detalių derinimo, kartais, kaip juokaujam su kolegomis, tenka vykti „į objektą“, kad būtų galima susidaryti kuo tikslesnę nuomonę apie vieną ar kitą situaciją, o kartais viskas vienu metu.
Prie Jūsų įgyto viešosios komunikacijos diplomo taip pat pridėtas ir politikos mokslų bakalauro priedas, nes turėjote ir gretutines studijas. Nuo rudens studijuosite magistrantūrą. Pasirinkote marketingo ir tarptautinę komerciją. Kodėl būtent ši kryptis?
Norėjosi žinių iš ne per labiausiai nutolusios, bet kartu ir kiek kitokios srities, nei studijavau iki šiol. Būtent toks man ir pasirodė marketingas. Manau, kad turint šių trijų sričių – žurnalistikos, viešųjų ryšių ir marketingo – žinių, galima priimti tiksliausius ir taikliausius sprendimus bet kurioje iš jų.
Ko palinkėtumėte sau ir studentams jau pradėjusiems naujus mokslo metus?
Drįsti, bandyti ir gaudyti kiekvieną praktikos galimybę. Studijos turbūt yra pats tinkamiausias laikas bandymams, praktikai ir klaidoms. O po jų juk visi baigę gauna vienodą diplomą. Ką darbdaviui galėsi pasiūlyti daugiau nei kursiokas? Apie tai ir linkėčiau pagalvoti.