R. Sakadolskio medijų laboratorija – idėjų įprasminimui

Gegužės 3 d., VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre oficialiai atidaryta Lietuvos ir JAV žurnalisto, VDU lektoriaus Romo Sakadolskio medijų laboratorija.

Simbolinę, Pasaulinę spaudos laisvės, dieną (angl. Unesco Press Freedom day) vykusio renginio metu savo prisiminimais apie šviesios atminties R. Sakadolskį dalinosi jo artimi bičiuliai, kolegos ir studentai: VDU prof. Audronė Nugaraitė, žurnalistas Rytas Staselis, studentas Tautvydas Bulvičius, JAV lietuvių ir Lietuvos žurnalistas, doc. Mykolas Drunga, žurnalistas ir prodiuseris, VDU docentas Rytis Zemkauskas, BNS žurnalistė Austėja Masiokaitė it kt.

„Romas Sakadolskis buvo ne tik principingas ir sąžiningas žurnalistas, bet ir išskirtinio pedagoginio talento dėstytojas. Mums, katedros bendruomenei, teko didelė laimė jį geriau pažinti, su juo diskutuoti, iš jo mokytis. Iš jo sklidusi ypatinga šviesa, vidinė inteligencija, pagarba kiekvienam skatino visus šalia esančius tobulėti, dalintis, būti atvirais ir tolerantiškais vienas kitam. Džiaugiamės galėdami įamžinti Romo atminimą Vytauto Didžiojo universitete“, – sakė VDU Viešosios komunikacijos katedros vedėja prof. Kristina Juraitė.

Universiteto misija – R. Sakadolskio darbų tęstinumas

„Likę nebaigti Romo darbai tik dar labiau įpareigoja mus tęsti jo pradėtus sumanymus ir taip įprasminti jo atminimą padarant tai, ko jis nesuspėjo. Tas svarbu ne tik mums, bet ir profesionalumo viršūnių siekiančiai jaunajai žurnalistų kartai“, – mintimis dalijosi VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė A. Nugaraitė.

Praėjusių metų vasarį Lietuvą sujaudino Romo Sakadolskio netektis, tačiau bendruomenei pavyko pabaigti jo pradėtus darbus – Vytauto Didžiojo universitete duris atvėrė moderni medijų laboratorija, kurioje nuolat organizuojami praktiniai užsiėmimai ir individualios konsultacijos su įvairių sričių profesionalais, mokoma vaizdo įrašų kūrimo, skaitmeninio montažo, scenarijaus kūrimo, šviesos naudojimo fotografijoje ir kinematografijoje, fotografavimo ir fotografijų apdirbimo pagrindų, post-produkcijos ir kitokio darbo su medijomis.

„Dirbdamas universitete R. Sakadolskis savo sukauptą praktinį žurnalisto patyrimą gebėjo paversti profesinėmis inovacijomis, suteikiančiomis galimybių jaunajai žurnalistų kartai tobulėti, įgyti būtinų kompetencijų, žinoti srities naujienas, mokytis iš gerųjų pasaulio žurnalistikos pavyzdžių. Pasitelkdamas tradicines mokymo formas – paskaitas, seminarus, kūrybines dirbtuves, jis kartu inicijavo naują darinį – virtualią Medijų laboratoriją, su tikslu ateityje paversti ją realia“, – prisiminė Audronė Nugaraitė.

Visuomenei atviroje R. Sakadolskio medijų laboratorijoje, pasitelkus žurnalisto sukauptą komunikacijos mokslų biblioteką ir naujausias technologijas, studentai, dėstytojai, universiteto svečiai gali inicijuoti novatoriškus naujųjų medijų, reklamos ir kitus audiovizualinius projektus, įgyti praktinės patirties, bendradarbiauti, susitikti su socialiniais partneriais. Būsimi žurnalistikos ir komunikacijos profesionalai čia skatinami ne tik kurti konkurencingus medijų produktus, bet ir palaikyti vertybinius profesionalios žurnalistikos standartus. Tokio pobūdžio laboratorijos įkūrimas buvo dar paties Romo Sakadolskio idėja.

Leonido Donskio bibliotekoje – žurnalisto knygų kolekcija

Šių metų vasarį VDU atidarytai šviesios atminties filosofo, profesoriaus Leonido Donskio bibliotekai patikėta R. Sakadolskio leidinių kolekcija. „Bibliotekos lentynose jau prieinamas daugiau kaip 2 000 knygų rinkinys – tai neįkainojama dovana Universiteto akademinei bendruomenei, ypatingas intelektinis turtas žurnalistikos, medijų ir viešosios komunikacijos tyrėjams bei studentams“, – kolekciją pristatė VDU bibliotekos direktorė Lina Bloveščiūnienė.

Sovietinės okupacijos metais Romo Sakadolskio balsas „Amerikos balso“ eteryje siuntė Lietuvai laisvo ir svetimos propagandos neapnuodyto žodžio tiesą bei malšino informacijos alkį. Grįžęs į Lietuvą jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, rūpinosi Lietuvos žurnalistikos ateitimi, žiniasklaidos pilietiškumu ir etika, dosniai dalijosi tiriamosios žurnalistikos patirtimi. Gyvenimo ir veiklos prioritetai leido surinkti įspūdingą leidinių kolekciją.

Knygų turinys atspindi iškiliausio Lietuvos žurnalisto nuolatinį viso gyvenimo rūpestį laisvo žodžio sklaida, parlamentarizmo ir demokratijos tradicijų puoselėjimą, pagarbą laisvės idealams bei pilietiškumui. R. Sakadolskio žmonos Emilijos Sakadolskienės dovanota knygų kolekcija bibliotekos fondus papildė žurnalistikos sociologijai, medijų ir informaciniam raštingumui, žiniasklaidos etikai, politikos ir žurnalistikos sankirtoms skirti leidiniai.

Aukštojo mokslo reforma: nuo savo kvailumo vaistų nėra

VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros profesorius Antanas Kulakauskas

Kai kurie aukštąjį mokslą reglamentuojantys Lietuvos Konstitucijos straipsniai šiandien atsidūrė de facto toje pačioje vietoje, kaip ir Josifo Stalino Konstitucijoje išvardintos laisvės – ten buvo išvardintos beveik visos, tačiau tikrovėje jų nebuvo: jei kas būtų pareikalavęs, būtų važiavęs pas meškas. Žinoma, dabar tokio pavojaus nėra, tačiau teigiamo rezultato – taip pat.

Konstitucijoje yra straipsnis, kuris skelbia, kad mokslas ir tyrinėjimai yra laisvi. Ar tai reiškia, kad auditorijoje galima šnekėti ką nori? O gal geriau būtų skelbti, kad Lietuvos akademinė bendruomenė privalo pareikšti savo nuomonę mokslo ir studijų klausimais? Prieš 2009 m. reformą Lietuvos mokslininkų sąjungos vardu buvo pateiktas siūlymas įtraukti tokį straipsnį, tačiau jis taip ir liko pageidavimų koncerto lygmenyje, nors buvo išsiųstas visiems Seimo nariams. Atrodo, lyg visiems tiesiog nusibodo apie tą reformą kalbėti, tai taip paskubom ir priėmė.

Kitas man kaip politologui ir istorikui absurdiškai atrodantis LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad gerai besimokantiems studentams valstybiniuose universitetuose yra garantuojamas nemokamas mokslas. Turint omenyje mūsų šalies sąlygas, gyventojų ekonomines galias, tai yra absurdiška, kaip ir tai, kad Konstitucinis teismas sprendžia, kas yra gerai besimokantis studentas – kitaip sakant, pedagogikos klausimas tapo konstitucinės jurisprudencijos klausimu.

Reforma reiškia viena – dar labiau apkarpyti universitetų biudžetus

Vis dėlto įdomiausia, jog kad ir kiek reformų svarstėme iki šiol nebuvo suformuluotas universiteto apibrėžimas – politologine, administracine ir finansavimo prasme. Pagal organizacinę finansinę struktūrą, arba santykį tarp mokslo, tyrimų ir studijų, daugelis Lietuvos universitetų kaip buvo, taip ir išlieka, sovietinio tipo aukštosiomis mokyklomis. Tuo tarpu dauguma Vakarų universitetų dar nuo XIX a., remdamiesi Prūsijoje pradėta reforma, pamatine ar pirmine universitetą struktūruojančia veikla pasirinko mokslo tyrimus. Universitetas yra mokslo tyrimų įstaiga, rengianti aukštos humanitarinės kultūros, atitinkamų sričių kvalifikuotus specialistus – o ne skirtus konkrečiai darbo vietai, kaip norėtų Lietuvos verslininkai ar tam tikri politikai.

Sovietinė mokslo ir studijų sistema buvo instituciškai dvinarė – mokslo tyrimai koncentravosi ne universitetuose, o Mokslo akademijos ir žinybiniuose institutuose. Tokia sovietinių laikų struktūra Lietuvoje išliko iki šiol – universitetuose 70 proc. finansų, etatų ir darbo laiko skiriama studijoms, ugdomajam procesui, ir tik 30 proc. lieka mokslui. Tuo tarpu daugumoje Vakarų universitetų mokslui skiriama mažiausiai 50 procentų – net Lenkijos universitetuose, nors ten taip pat yra mokslo akademija su savo institutais.

Tarkime, Harvardo universitetas mokslo tyrimams skiria 36 mlrd. JAV dolerių – taigi, tris ketvirtadalius viso biudžeto, kuris 2015-2016 mokslo metais siekė apie 46 milijardus. Studentų Harvarde yra apie 20 tūkstančių, tad panašiai kaip Vilniaus universitete, tačiau biudžeto didžioji dalis skirta tyrimams – studentai ruošiami per mokslą. Kalifornijos Berklio universitetas, kurį „U.S. News & World Report“ reitingavo geriausiu valstybiniu universitetu JAV, turi dvigubai daugiau studentų, apie 40 tūkst., tuo tarpu biudžetas dvigubai mažesnis – apie 22 milijardai. Pagal pasiekimus gamtos mokslų srityje, šis universitetas pirmauja pasaulyje ir lenkia visus privačius universitetus.

Buvo kalbų, kad Lietuvos aukštosios mokyklos galėtų pasivyti šiuos universitetus reitinguose. Toks lenktyniavimas – tai tarsi Eurolygoje „Žalgiris“ žaistų su keturiais žaidėjais aikštelėje, o REAL, „Barcelona“ ir kiti – su penkiais. Kai pas mus ruošiasi „reformuoti“, tai reiškia, kad ruošiasi taupyti pinigus, nors ir sako, kad neva dėl kokybės. Kai Gintaro Steponavičiaus valdomoje ministerijoje buvo pradėta reforma „dėl kokybės“, maždaug triskart padaugėjo abiturientų, išvažiuojančių iš Lietuvos.

Atlyginimai pas mus skaičiuojami priklausomai nuo studentų skaičiaus. Noriu priminti, kad tarpukario laikų Vytauto Didžiojo universitete tai buvo nesusieti dalykai – kaip ir Vilniaus universitete Rusijos imperijos laikais. Kitaip tariant, profesoriai ir adjunktai buvo mokslininkai, kurie pirmiausia tyrė kažką ir po to ruošė studentus tų tyrimų pagrindu. Tarpukario VDU bazinis atlyginimas profesoriams buvo mokamas net tuo atveju, jei jie nieko nedėstė, tačiau dirbo mokslinį darbą, o už paskaitas buvo mokami priedai.

Panašiai ir su mokytojo krūviu – pavyzdžiui, Danijoje 1 pamoka trunka 45 min., tačiau priskiriamas 2 val. krūvis – įskaičiuojant pasiruošimą jai. O pas mus įskaičiuoja tik pačią pamoką, o ruošiesi jai ar ne, tai jau tavo reikalas. Kaip galima tikėtis kokybės?

Nevadiname dalykų savais vardais

Didžiausia problema, kaip pastebėjo Nobelio premijos laureatas ir VDU garbės daktaras Česlovas Milošas – kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais. Sakome, kad nuo sovietmečio Lietuvoje padaugėjo universitetų – tačiau iš tiesų padaugėjo tik pavadinimų. Nuo SSRS žlugimo mūsų šalyje atsirado tik vienas naujas valstybinis universitetas – buvo atkurtas tarpukariu veikęs Vytauto Didžiojo universitetas. Visi kiti buvo pervadinti, prijungti arba pakeitė statusą.

Ir vėl grįžtame prie fakto, jog neturime tikslaus universiteto apibrėžimo. Tarkim, Lenkijoje 2011 m. vykdant reformą buvo išskirti konkretūs universitetų tipai: klasikinis, technikos, profilinis, politechnikos ir akademija.

Klasikiniais apibrėžti universitetai, turintys teisę teikti daktaro laipsnius bent dešimtyje mokslo sričių, iš kurių bent du turėtų būti iš humanitarinių ir socialinių mokslų, matematikos, negyvosios gamtos (angl. inanimate nature) ir technologijų arba gyvosios gamtos ir technologijų. Technikos universitetai turi teisę teikti daktaro laipsnius bent dešimtyje sričių, iš kurių bent 6 yra technikos mokslų. Profiliniai universitetai, kaip ir politechnikos, turi siūlyti doktorantūrą bent šešiose srityse, iš kurių 4 – pagal atitinkamą profilį (pavyzdžiui, sporto universitete – keturi sporto srities daktaro laipsniai). Na, o akademijos gali vykdyti doktorantūros studijas bent dviejose srityse.

Tuo tarpu Lietuvoje visi universitetai reitinguojami pagal vieną šabloną, vienodai, nesvarbu, ar vykdo doktorantūros studijas vienoje srityje, ar 20. Juokingi žaidimai – bet nuo savos kvailybės vaistų nėra.

Reforma didina ne visuomenės, o valdžios ir verslo įtaką

Kitas dalykas – sakoma, kad reformos siekis yra mažinti universitetų autonomiją ir didinti visuomenės įtaką. Iš tiesų, siekiama didinti visuomenėje turinčiųjų galią arba, paprasčiau tariant, stambaus verslo ir valdžios įtaką.

Sudarant universitetų tarybas 2009 metais, Lietuva nusižiūrėjo Danijos modelį, tačiau pritaikė jį atbulai – mūsų tarybose, kurios priima strateginius sprendimus, dalyvauja universiteto partneriai. Bet partneriai Lietuvoje yra paskiriami lyg pagal Munistų vedybų principą – ministrui nutarus. O kaip tas partneris su universitetu partneriauja? Ateina į posėdį, pasiklauso, išgeria vyno su rektoriumi ir išeina?

Priešingai nei pas mus, Danijos įstatymuose yra aiškus partnerio apibrėžimas: tai verslo ir kitokios visuomeninės organizacijos, kurios yra su universitetu pasirašiusios abipusiais įsipareigojimais pagrįstą sutartį. Tuo tarpu Lietuvoje universitetams tiesiog paskiriamas atstovas, kuris turi pageidavimų, tačiau niekuo tau neįsipareigoja – tai pageidavimų koncertas, ir tiek.

Lietuvos aukštasis mokslas vis dar krizėje, tačiau valdžia nesistengia jos įveikti. Įstatymuose turi būti įtvirtinta, ko konkrečiai reikia, kad būtų įgyvendinti Konstitucijoje įrašyti esminiai principai – bet pirma reikia nutarti, kokio švietimo Lietuvoje mes norime. Kol kas apie tai apskritai nėra svarstoma diskusijose apie mūsų šalies ateitį – na, teoriškai, matyt, galima gyventi ir visai be universitetų.

***

Komentaras buvo išsakytas VDU „Santaros-Šviesos“ diskusijoje „Ar galime protu suvokti, kas daroma su Lietuvos universitetais“.

Žurnalistė R. Miliūtė VDU dalinosi profesine patirtimi

VDU docento Rimvydo Valatkos paskaitoje „Tiriamoji ir kritinė žurnalistika“ svečiavosi žurnalistė, LRT laidos „Teisė žinoti“ vedėja Rita Miliūtė. Paskaitos metu R. Miliūtė su studentais ir VDU bendruomene pasidalino žurnalistine patirtimi bei kasdienės informacijos sklaidos visuomenėje pastebėjimais.

R. Staselis: „Daugiausiai klaidų daro žurnalistai“

VDU dėstytojo, žurnalistikos profesionalo Rimvydo Valatkos Tiriamosios ir kritinės žurnalistikos paskaitoje lankėsi žurnalistas Rytis Staselis. Paskaitos metu žurnalistikos analitikai diskutavo apie Lietuvos tyriamosios žurnalistikos atvejus, o R. Staselis pasidalino savo asmenine patirtimi, atliekant įvairius tyrimus bei išskyrė kritinio mąstymo, renginat informacinį turinį, svarbą.

Politologas Š. Liekis: „Ar reformos bus efektyvios?“

Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas profesorius dr. Šarūnas Liekis Lietuvos radijo ir televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ diskutavo apie Lietuvos efektyvaus valdymo problemas ir galimus jų sprendimus bei ateities perspektyvas. Anot politologo, neatsakingas valdymas, silpna motyvacija, nepakankamos investicijos į piliečius ir jų kompetencijų ugdymą, nesisteminis požiūris – tai yra vieni svarbiausių iššūkių, kurie galiausiai trukdo užsienio investicijoms.

PMDF apsilankė žurnalistas Edmundas Jakilaitis

VDU docento Rimvydo Valatkos paskaitoje „Tiriamoji ir kritinė žurnalistika“ apsilankė žurnalistas, prodiuseris, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis. Renginyje E. Jakilaitis pasidalino savo žurnalistinio darbo patirtimi.

Susitikimas-diskusija vyko balandžio 5 d., trečiadienį, VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23, 106 aud.).

prof. L.Mažylį kalbina Andrius Tapinas

Kovo 29 dieną, Vokietijos diplomatiniame archyve VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba.

„Prieš kelis mėnesius viešojoje erdvėje prasidėjusios diskusijos apie galimybę rasti Vasario 16-osios Akto originalą pažadino mano kaip politologo azartą, todėl nusprendžiau pradėti dokumentų analizę ir paieškas“, – Lietuvos valstybės atkūrimą skelbiančio dokumento radimą patvirtino PMDF politologas, prof. L. Mažylis.

Anot profesoriaus, kurį nuo šios dienos galima vadinti ir istorine asmenybe Lietuvai, kelis mėnesius trukusį paieškų procesą vis labiau skatino ir artėjantis valstybės šimtmetis. „Labai aiškiai nuo pat pradžių supratau, kad dabartinė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo vieta yra susijusi su vokiškąja kryptimi, todėl kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą su klausimu ar būtų galima pradėti paieškas ir buvau labai maloniai nustebintas, kad pastaroji įstaiga geranoriškai sutiko“, – paieškų pradžią pristato L. Mažylis.

Pasak jo, Vokietijos valstybės archyvas netgi pateikė labai aiškią ir detalią paieškos eigos trajektoriją, atsiųsdamas detalų bylų sąrašą, o svarbiausia pateiktos informacijos žinutė buvo, kad reikia kreiptis į kitą, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, kur būtų galima rasti daugiau dokumentų.

„Taigi kreipiausi atskirai į Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, susitariau dėl vizito, kuris įvyko kovo 29 dieną, trečiadienį, kur ir pavyko rasti originalų Vasario 16-osios Aktą lietuvių kalba“, – pristato prof. L. Mažylis. Jo teigimu, labai pasisekė, kad visi dokumentai, visos bylos šiame archyve sudėtos chronologiškai, laikotarpiais, todėl buvo galima pradėti iš karto ieškoti nuo 1918 metų vasario mėnesio. „Pavyko teisingai atspėti, kad tuometinei Vokietijos valdžiai tie dokumentai parūpo 1918 metų kovo mėnesį, kuomet šalyje buvo nuspręsta pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Tokiu būdu šiame kontekste pirmiausia atsirado vokiškasis variantas su visais dvidešimties signatarų parašais, kuris yra Vokietijos Užsienio reikalų politiniame archyve, o kartu šalia rastas ir originalas“, – vieną prie kito rastus dokumentus pristato politologas. „Taip pat kartu rastas ir 1917 metų gruodžio 11 dienos vokiškas ranka rašytas Lietuvos Tarybos Akto egzempliorius su devyniolika parašų, kuriame nėra signataro Prano Dovydaičio parašo“, – informaciją pateikia politologas.

Profesoriui L. Mažyliui nekilo abejonių, kad rado originalų dokumentą. Didžiausią nuostabą ir pasitenkinimą politologui kėlė, kad rastasis dokumentas yra lietuvių kalba. Prof. L. Mažylis išvyko į Vokietiją tikėdamas savo sumanymo sėkme ir žmonai užsiminė: „Kvailiausia, jei rasiu Nepriklausomybės Aktą kovo 31 d. Žinia pasklis balandžio 1-ąją d., ir niekas nepatikės.”

Paklaustas apie Vasario 16-osios Akto ateitį, VDU PMDF profesorius teigia, kad tai dabar bus didžiulis politikų ir diplomatų darbas, jei vieną dieną bus norima šį dokumentą iš Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo pargabenti į Lietuvą. „Dabar Lietuvos diplomatija turės svarbų vaidmenį dėl tolimesnių veiksmų ir Akto lokacijos, bet tai labai džiugus momentas visai Lietuvai, nes atrastos jos valstybingumo, diplomatijos ištakos, kurias toliau analizuoti ir tyrinėti galės istorikai, mokslininkai ir politologai“, – mintimis dalijasi svarbiausio XX a. pradžios Lietuvos valstybės dokumento, Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalo lietuvių kalba, atradėjas, VDU PMDF profesorius L. Mažylis.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas buvo perduotas Jonui Basanavičiui, bet niekuomet nebuvo paviešintas. Apie jo dublikato vietą nežinoma nuo 1940-ųjų, kai Lietuvą okupavo sovietai. Iki tol jis saugotas Prezidentūros archyve Kaune. Žiniasklaidoje prieš kelerius metus buvo spekuliacijų, kad Vasario 16-osios Akto originalą gali saugoti tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminės.

VDU – valstybių vadovų, istorinių lyderių susitikimas

Kovo 10 dieną, penktadienį, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įvyko pirmasis renginys, skirtas artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui – tarptautinis II-asis Baltijos ir Juodosios jūrų forumas, kuriame dalyvavo istoriniai lyderiai, buvę Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovai.

Kaune vykusio forumo tema – „Europa šiandien. Baltijos konsensusas (1987–1991 metai): istorinė reikšmė ir pamokos šiandienai“. Kovo 11-osios išvakarėse susitikę istoriniai lyderiai kartu su akademine bendruomene, politikos, meno, kultūros žmonėmis, verslo ir visuomenės atstovais ragino gaivinti istorinę atmintį, ieškoti naujų dialogo formų, kurti naujas produktyvaus, kaimyniškai atsakingo, taiką palaikančio bendravimo formas, paremtas abipuse pagarba ir pasitikėjimu.

Pasak Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijos Federacijoje Vygaudo Ušacko, Baltijos valstybių sėkmės istorija – tarsi švyturys Juodosios jūros regiono šalims, jų demokratijos, laisvos rinkos ir brandžios pilietinės visuomenės nuolatinio formavimosi kelyje. „Geopolitinės įtampos, priešpriešos ir pavojų aplinkoje verta įsiklausyti į istorinių lyderių, prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos griūties bei savo šalių valstybingumo atkūrimo, išmintį. Siekiant įkvėpti tikėjimą dialogu ir bendradarbiavimu, Kaunas suburia istorinius lyderius saugumo ir gerovės vardan. Nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir toliau“, – renginio svarbą įvardijo ambasadorius.

Neatsitiktinai sprendimų paieškoms kartu su buvusiais prezidentais iš Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Slovakijos ir Ukrainos pasirinkta akademinė erdvė – XXI amžiaus globalių iššūkių ir regioninių grėsmių akivaizdoje būtina prisiminti kovos dėl demokratijos ir šalių laisvės epizodus bei užmegzti glaudų dialogą, į jį įtraukiant akademinę bendruomenę, ypač jaunąją kartą.

„Simboliška ir prasminga, kad forumas vyko Vytauto Didžiojo universitete – prasidėjus Atgimimui, Lietuvos ir išeivijos mokslininkų, intelektualų atkurtas Universitetas tapo vienu pirmųjų mūsų šalies laisvės šauklių, humanistinės pasaulėžiūros židiniu. Šiandien vėl stovėdami ant pokyčių slenksčio, kviečiame atsigręžti į idealus, kurių vedini ėjome demokratizacijos link. Taikių sprendimų vardan atveriame duris dialogui tarp valdžios ir piliečių“, – universitetų svarbą diskusijose dėl ateities pabrėžė VDU rektorius prof. Juozas Augutis.

Tarp Baltijos ir Juodosios jūrų forumo numatomų dalyvių – buvusieji Europos valstybių vadovai, netolimoje praeityje pakeitę žemyno raidą, pasukę jį demokratijos link ir siekę aktyvios pilietinės visuomenės formavimosi laisvose šalyse: Valdas Adamkus (Lietuva), Vytautas Landsbergis (Lietuva), Viktoras Juščenko (Ukraina), Bronislavas Komorovskis (Lenkija), Leonidas Kravčiukas (Ukraina), Leonidas Kučma (Ukraina), Petru Lučinskis (Moldova), Arnoldas Riutelis (Estija), Petaras Stojanovas (Bulgarija), Rudolfas Šusteris (Slovakija), Valdis Zatleris (Latvija), Genadijus Burbulis (Rusija).

Pirmajame Baltijos ir Juodosios jūrų forume 2016 metais jo dalyviai pasirašė Kijevo nutarimą, kuriame savo siekiu įvardijo jungtinę ir tikslingą taikos palaikymo misiją. „Mūsų visų tikslas – skleisti bendrais veiksmais grįstą vertybių sistemą, kuri užtikrins tarpusavio supratimą ir paramą, kartų ir ideologijų bei žmonių ir valstybių dialogą“, – teigiama deklaracijoje.

Baltijos ir Juodosios jūrų erdvė, kurią formavo tautybių, tikėjimų ir kultūrų įvairovė, turi ilgą ir bendrą istoriją. Pasak buvusių valstybių vadovų, tik demokratija, taika ir visiškas karo bei agresijos išsižadėjimas Europos tautų bendruomenei padės užtikrinti saugumą žemyne.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimui skirtas forumas „Europa šiandien. Baltijos konsensusas (1987–1991 metai): istorinė reikšmė ir pamokos šiandienai“ vyks kovo 10 d., penktadienį, 10 val., VDU didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Tą pačią dieną, 14.00 val. VDU Mažojoje salėje (S. Daukanto g. 28) numatoma diskusija „Universitetų dialogas: tikslai, misija ir praktikos“, po kurios, apibendrinant forumą, bus priimtas Kauno nutarimas „Pasitikėjimo ir taikos dialogas“ – kvietimas pilietinę visuomenę, politikus, mokslininkus, kultūros, verslo ir kitų sričių atstovus suburti jėgas.

Renginį organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas ir Kauno miesto savivaldybė. Forumą taip pat remia Europos Sąjungos projektas „Viešoji diplomatija. ES ir Rusija“ („Public Diplomacy. EU and Russia“).

Istoriniai lyderiai, Baltijos ir Juodosios jūrų forumo dalyviai:

Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas (1998–2003 ir 2004–2009), VDU tarybos pirmininkas, VDU garbės daktaras
Vytautas Landsbergis, pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas (1990–1992), VDU garbės daktaras
Viktoras Juščenko, Ukrainos prezidentas (2005–2010)
Leonidas Kučma, Ukrainos prezidentas (1994–2005)
Petru Lučinskis, Moldovos prezidentas (1996–2001)
Arnoldas Riutelis, Estijos prezidentas (2001–2006)
Lechas Valensa, Lenkijos prezidentas (1990–1995)
Genadijus Burbulis, Rusijos TFSR valstybės sekretorius (1991–1992)

„Lietuva – tūkstančių žmonių išsaugotas troškimas gyventi laisvai. Troškimas, stipresnis už Sibiro speigą, stribų išdavystę, politinius lagerius. Jį pavyko užfiksuoti ir Romualdo Požerskio parodoje ir albume „Lietuva 1988-1993″. Akimirka, kai paskutinis sovietų armijos tankas palieka Lietuvą, galutinai pabaigia okupacijos, prievartos, bukinimo ir melo etapą, kurį lietuvių tauta kentė pusę šimtmečio. Ilgus metus Lietuvos žemę slėgė brutali geležinė jėga. Pasitelkdama melą ir šantažą, ji peržengė mūsų sienas penktajame dešimtmetyje ir ketino čia pasilikti amžinai. Lietuva atkakliai varė svetimą kariuomenę. Tai darė mūsų partizanai, disidentai, visa tauta, nepraradusi laisvės ir nepriklausomybės vilties“, – parodos anotacijoje rašo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.