D. Vaičiulaitytė-Nourse: diplomatijos studijų reikšmė Kaune
Magistrantūros programa „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ VDU vykdoma jau 15 metų. Tai viena populiariausių magistrantūros studijų programų universitete, kurioje studijuoja Lietuvos ir užsienio studentai. Rašytojo ir diplomato Antano Vaičiulaičio dukra – Danutė Vaičiulaitytė-Nourse yra viena iš programos globėjų, kuri sutiko pasidalinti savo mintimis apie diplomatijos studijų reikšmę Vytauto Didžiojo universitete, ryšius su Lozoraičių šeima.
Ar galėtumėte mintimis grįžti į laikotarpį kuomet kartu su S. Lozoraičiu dirbote kuriant Lietuvos ambasadą Vašingtone (JAV), kokius įsimintinus įvykius galite išskirti iš šio laikotarpio? Jūs siejo artimi ryšiai su Lozoraičių šeima, kaip galėtumėte apibūdinti šią iškilią diplomatų šeimą?
Po studijų ir diplomatinės tarnybos Italijoje, Stasys Lozoraitis nuo 1983 – 1991 m. buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Vašingtone, ir 1991-1993 metais tapo pirmasis Lietuvos Ambasadorius JAV. Nuo 1989 m., Vašingtono pasiuntinybėje buvo ypatingi laikai – pilni istorinių įvykių, judėjimo, emocijos ir noro veikti už idealus, kurie didesni už save, kovoti iš naujo už tėvynę. Kai nepriklausomybė buvo atkurta 1990 metais, jis buvo ypatingas lyderis, kuris mus pašaukė ir kai kurie iš mūsų turėjo privilegiją dirbti šalia Stasio Lozoraičio tuo metu.
Ambasadorius S. Lozoraitis 1991 m. interviu savaitraštyje „Draugas“ sakė: „Mano pirmasis tikslas buvo atidaryti pasiuntinybę kiek galima didesniam lietuvių skaičiui ir padaryti iš jos bendrus namus, kuriose kiekvienas galėtų rasti tai ko jis nori: lietuviai – padrąsinimo, dvasinės, politinės paramos. Amerikiečiai – informacijos, kontaktų su mūsų tautiečiais, su mūsų kraštu. Reikėjo ieškoti kontaktų su spaudos žmonėmis, su įvairiomis amerikiečių organizacijomis. Turiu pasakyti, kad man iš pat pradžių labai padėjo Amerikos lietuviai, visada pasiruošę dirbti, veikti, paremti. Kai atėjo istorinės dienos, kada atstatėm savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, kovojome ne vieni. Tai buvo didelis visos lietuvių tautos nuopelnas. Dabar viskas, kas buvo pergyventa, matyta dėl ko buvo kentėta, visa tai yra istorija.“
1991-1993 metais per aukų rinkimą buvo nuostabūs laikai ir pasiaukojimai. Pati atidarydavau laiškus, kartais su vienu doleriu ir ilgu ranka rašytu laišku. Priėmėm palikimus – žmonių paskutinius testamentus, dar prisidėjo didesnes aukos, įvairūs fondai. Taip buvo galima išsilaikyti ambasadoje, užmokėti sąskaitas, išlaikyti veiklą, kur dirbo apie 8-13 žmonių, už labai mažus arba be jokių atlyginimų ir normalių darbo sąlygų. Jo žmona, Daniela, buvo didžiausia mecenatė. Už savo pinigus ji išlaikė ambasados rūmus ir veiklą tuo laikotarpiu.
Atstatymo darbas buvo nelengvas ir buvo reikalingos kiekvieno pastangos. Stasys Lozoraitis pripažino: „turiu pakartoti ir pabrėžti, kad Lietuvos Diplomatijos Tarnybos darbui, užsienio lietuvių daugumos parama buvo pats svarbiausias faktorius.” Ambasados išsilaikymas per šį laikotarpį yra tik vienas pavyzdys, apie koki gilų tikėjimą, viltį ir meilę Lietuvai Stasys Lozoraitis iššaukė iš žmonių vidaus.
Tarpukariu Kaunas buvo reikšmingas diplomatijos miestas, ar tai gali lemti ir diplomatijos studijų šiame mieste populiarumą ir išskirtinumą? Programos „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“ studentai turi galimybę laimėti vardinę ambasadoriaus S. Lozoraičio stipendiją atlikti stažuotei LR diplomatinėje atstovybėje Romoje. Kokia, Jūsų nuomone, yra šios stipendijos reikšmė?
Po Stasio Lozoraičio mirties 1994 metais, buvo įkurti įvairūs atminimo įamžinimo projektai. Daniela Lozoraitienė galvojo kaip įamžinti Stasio Lozoraičio veiklą ir jo garbingos giminės tradicijas. Ambasadoriui buvo ypatingai svarbu, kaip paruošti ateinančias kartas diplomatijos tarnybai. 2002 m. bendradarbiavimas prasidėjo, kai Danielos Lozoraitienės palaikymu ir paremiant Seton Hall universitetui, VDU buvo pradėta nauja magistrantūros studijų programa „Diplomatija ir tarptautiniai santykiai“. Tokiu būdu Kaunas pratęsė tarpukario laikotarpio Lietuvos diplomatijos centro tradicijas, ir steigiant ir vystant šias studijas, VDU akademinė bendruomenė jautė pareigą puoselėti šio laikotarpio lietuvių diplomatų atminimą. Naujoji studijų programa, pagal stojančiųjų skaičių kol kas yra pati populiariausia Vytauto Didžiojo universitete, o jos absolventai sėkmingai darbuojasi Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, diplomatinėje tarnyboje, įvairiose organizacijose ir institucijose, susijusiose su tarptautinių kontaktų plėtojimu. Pradėjus studijų programą, jos studentai buvo skatinami Stasio Lozoraičio stipendija už geriausius studijų rezultatus.
Nuo 2011 m. Lozoraičių stipendija skiriama atlikti praktika Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje. Ši iniciatyva turi didelį pasisekimą tarp programos magistrantų. Aktyviai prie jos įgyvendinimo prisideda diplomatai, atstovaujantys Lietuvą Italijoje. Reikia paminėti, kad dėka Danielos Lozoraitienės finasinės paramos Vytauto Didžiojo universitete atsirado mokslinis leidinys, “Politikos mokslų almanachas”, kuriame publikuojasi Lietuvos ir užsienio politologai. Nuo įkūrimo 2001 m iki 2017 m. magistro programą “Diplomatija ir tarptautiniai santykiai” baigė beveik 250 absolventų. Apie pusę jų dirba diplomatinį arba panašaus pobūdžio darbą. Tai vienas pavyzdys iš projektų įamžinti Stasio Lozoraicio ir jo garbingos šeimos tradicijas, su tikslu, kad jos pasiektų dabartines ir ateinančias kartas.
Po Danielos Lozoraitienės mirties 2010 metų gale, veikiant su jos šeima ir Lietuvos Ambasadoriumi Italijoje, paskirstėme iš jos namų Romoje viską, kas turėjo sugrįžti į Lietuvą. Persiuntėm likusių šeimos ir diplomatinių archyvų, istorinės medžiagos, daugybę knygų, paveikslų, baldų ir kitų dalykų, kurie praturtins Lietuvą ir jos diplomatinę tarnybą ir istoriją. Baigiant noriu pasakyti Danielos Lozoraitienės žodžiais, kad Stasys Lozoraitis niekada nebuvo žmogus be tautos, jis visada turėjo tautą ir kovojo, kad ją atgaivinti. Jis sake: „Aš atstovauju amžiną Lietuvą, kuri buvo, yra ir bus.“ Per savo diplomatinę tarnybą, panašiai kaip jo tėvas, brolis ir senelis, ištvėrė sunkiausias situacijas pagal tą vieną idėją, neieškant nei garbės, nei pasitenkinimo, materialistiško pelno.