Prof. dr. Antanas Kulakauskas. Apie VDU atkūrimą ir tapatybę
Istoriko pamąstymai VDU atkūrimo 30-mečio proga
Dr. Antanas Kulakauskas, VDU profesorius
Šiemet Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) mini savo atkūrimo 30-metį: 1989 m. balandį buvo priimta deklaracija, kurioje įvardyta, jog universitetas turi vadovautis institucinės autonomijos, akademinės laisvės, bendruomeniškumo ir kitais principais, užtikrinančiais profesoriams ir studentams „sąžinės ir pasaulėžiūros laisvę“. Deja, šiandien šiuos principus Lietuvos valdžia yra pamiršusi – stumiamos reformos, kurios konjunktūriškai vadinamos universitetų tinklo optimizavimu, tačiau iš tiesų yra strategiškai neapmąstytos.
Pradėti verta primenant, kad sumanymas atkurti VDU gimė dar iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo – Sąjūdžio, oficialiai vadinto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS), epochoje, antraisiais jo metais. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, tai buvo laikas, kai Sąjūdžio pažadinta tauta dėjo sociopolitinius ir kultūrinius idėjinius pamatus Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės-nacijos atkūrimui. Buvo atkuriamos nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje veikusios draugijos, visuomeninės organizacijos, partijos, atstatomi nepriklausomybės laikotarpio paminklai, kuriuos buvo nugriovusi sovietų valdžia.
Nenuostabu, kad tokiame kontekste gimė ir sumanymas atkurti Kaune sovietų valdžios 1950 m. uždarytą universitetą, sugrąžinant tarpukariu jam duotą Vytauto Didžiojo vardą (1930–1940 m.; 1941–1943 m.). Tai turėjo būti antras universitetas Lietuvoje. Mat tuomet specializuotų aukštųjų mokyklų, nors ir teikiančių universiteto lygmeniui prilyginamą specializuotą profesinį išsilavinimą, universitetais nevadino – vadino institutais arba akademijomis.
VDU Atkūrimo Taryba, kurią pradžioje sudarė 30 žmonių, buvo išrinkta 1989 m. kovo 30 dieną, Kauno miesto aukštųjų mokyklų ir mokslinio tyrimo institutų profesorių bei mokslo daktarų susirinkime. Tarybos pirmininku tapo Kaune veikusio Fizikinių ir techninių energetikos problemų instituto direktorius, akademikas Jurgis Vilemas.
Iš pradžių buvo linkstama VDU atkurti sujungiant Kaune veikusias specializuotas aukštąsias mokyklas ar jų dalį ir papildant šį konglomeratą naujai kuriamais humanitarinių ir socialinių mokslų padaliniais. Tai būtų buvęs savotiškas Kauno universiteto uždarymo kelio pakartojimas atvirkštine tvarka, uždarymo pasekmių likvidavimas ir formalus iki uždarymo (1950 m.) buvusios padėties atkūrimas su papildymais.
Akivaizdu, kad tokio universiteto vadovaujančio centro vaidmuo tektų tuometinio Kauno politechnikos instituto (KPI) technokratiniam akademiniam elitui. Tačiau tokiam variantui nebuvo linkę pritarti Sąjūdyje dominavę Lietuvos kaip tautinės nepriklausomos valstybės atkūrimo ir jos vakarietiškos geopolitinės orientacijos šalininkai, kuriuos rėmė ir iškiliausi lietuvių išeivijos mokslininkai.
Pastarųjų iniciatyva – o pirmiausia Lietuvos kultūros fondo Kauno klubo „Aukuras“, vadovaujamo KPI docento Gedimino Kostkevičiaus – balandžio pabaigoje Kaune buvo surengta didelė tarptautinė mokslinė konferencija „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“, kurioje dalyvavo, galima sakyti, visas Lietuvos ir išeivijos akademinis elitas. Šioje konferencijoje pavyko pasiekti susitarimą Sąjūdžio koncepcijos pagrindu.
Balandžio 28 d. konferencija priėmė Atkūrimo Aktu vadinamą deklaraciją dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo. Joje pažymėta, kad tai turi būti universitetas, besivadovaujantis institucinės autonomijos, akademinės laisvės, mokslo ir studijų vienovės bei bendruomeniškumo puoselėjimo principais ir „užtikrinantis profesoriams ir studentams sąžinės ir pasaulėžiūros laisvę“.
Nors sovietinė ideologija tuo laikotarpiu buvo gilioje krizėje, ir dėl to ją prižiūrėti turinčios institucijos jautėsi paralyžiuotos, bet vakarietiškas sąžinės ir akademinės laisvės principas juridiškai niekur SSRS ir Lietuvoje nebuvo įteisintas – taigi, naudojimosi juo galimybės priklausė nuo konkrečios situacijos konkrečioje institucijoje.
Be to, konferencija priėmė nutarimą dėl Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro įkūrimo, išrinko jo vadovybę (vadovais tapo du iškilūs mokslininkai: Lietuvai atstovavo žymus matematikas Vytautas Statulevičius, išeivijos lietuviams – visame pasaulyje garsus informatikas, Kalifornijos universiteto profesorius Algirdas Antanas Avižienis). Taigi VDU atkūrimas sietas ne tik su Lietuvos, bet ir išeivijos interesais, orientuojantis į vakarietiško tipo universitetą, kokiu tarpukario laikais ir buvo VDU.
Po poros mėnesių, liepos 4 d., Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo“, skelbdama, kad VDU yra atkuriamas ir jam suteikiamas savarankiškos aukštosios mokyklos statusas. Tai buvo pirmoji tokio (vakarietiško) tipo aukštoji universitetinė mokykla ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS. Laikinai eiti atkurto universiteto rektoriaus pareigas buvo pavesta jau minėtam Jurgiui Vilemui.
1989 m. liepos 10 d. LTSR Ministrų taryba įregistravo VDU atkuriamojo laikotarpio laikinąjį statutą. Jis galiojo iki 1990 m. gruodžio 20-21 d. Atkuriamojo senato suvažiavimo, kuriame priimtas VDU statutas, parengtas orientuojantis į vieno garsiausių pasaulyje – Harvardo universiteto (JAV) statutą.
Jis numatė tripakopę, galbūt tiksliau – trijų laipsnių (bakalauro, magistro, daktaro) studijų sistemą, kurioje specialybės studijos įkomponuojamos į platų klasikinį, bendrauniversitetinį artes liberales (laisvųjų menų) išsilavinimą ir gerą užsienio kalbų (pirmiausia anglų) išmanymą. Taigi, atkurtasis VDU Lietuvoje tapo pionieriumi – pirmuoju šalies universitetu, įvedusiu tripakopę studijų sistemą, kuri buvo įprasta JAV, Jungtinės Karalystės ir Skandinavijos šalių universitetams, o neužilgo Bolonijos susitarimu buvo rekomenduota visai Europai.
Universitetas savo mokomąją veiklą pradėjo tų pačių metų vasaros pabaigoje, po stojamųjų egzaminų į pirmą kursą priimdamas 177 studentus trijuose fakultetuose (Humanitarinių mokslų, Tiksliųjų mokslų ir Ekonomikos), o patalpas veiklos pradžiai gavo iš Fizikinių ir techninių problemų mokslinio tyrimo instituto. Pirmieji mokslo metai prasidėjo Lietuvai priklausant SSRS (neteisėtai), o baigėsi jai jau pasiskelbus vėl nepriklausoma valstybe – nors šalies tarptautinio pripažinimo teko laukti dar daugiau kaip metus. Pirmajai studentų laidai baigiant pirmąjį kursą, 1990-ųjų gegužę buvo išrinktas pirmasis nuolatinis atkurto universiteto rektorius – juo tapo jau minėtasis Algirdas Antanas Avižienis.
Baigiant kalbą apie VDU atkūrimo istoriją, norisi pabrėžti, kad kelio pasirinkimą nulėmė ne tik (ir ne tiek) grynai politiniai sumetimai, tai yra, ne kova dėl valdžios, o labiau idėjiniai motyvai – siekis gaivinti ir toliau puoselėti, modernizuoti ikikarinio VDU idėjinę tradiciją sukuriant tokias sąlygas, kurios trukdytų iš per sovietmetį susiformavusios aukštojo mokslo institucinės kultūros, turėjusios hierarchinę valdymo, bendravimo ir mentaliteto struktūrą, įsitvirtinimui naujai atkuriamoje aukštojoje mokykloje ir kartu atvertų kelią spartesniam vakarietiškos akademinės kultūros formavimuisi.
Dėl sovietinės institucinės kultūros inertiško egzistavimo, tai nebūtų buvę įmanoma, jei atkūrimas būtų vykęs sovietų uždaryto Kauno universiteto bazėje įkurtų, Lietuvos mastu didelių ir galingų, specializuotų aukštųjų mokyklų integracijos pagrindu. Tik „atkūrimo nuo institucinio nulio“ variantas sudarė palankesnes sąlygas, ypač pirmajame atstatytos nepriklausomybės dešimtmetyje, santykinai sėkmingai kurtis į vakarietiškos akademinės kultūros puoselėjimą orientuotam klasikiniam universitetui su pakankamai stipriu humanitarinių ir socialinių mokslų branduoliu.
Tuomet dirbdamas ir Vilniaus universitete, ir VDU, mačiau kaip vyksta akademinės kultūros kaita abiejose aukštosiose mokyklose: nepaisant mokomosios bazės nepakankamumo ir nuolatinių dėstytojų trūkumo, VDU kaitos procesas buvo pastebimai intensyvesnis, entuziazmo akademinėje bendruomenėje, įskaitant studentiją, buvo daugiau.
Jei Lietuva vis dar lieka savo nacionalinius interesus ES turinčia valstybe-nacija, o ne globalios ekonominės erdvės ES regiono periferiniu administraciniu vienetu, tai sumarinė institucinė konkurencija (kai apie mokslo ir studijų lygį universitetuose sprendžiama pagal visų institucinių rodiklių sumą) tarp valstybinių universitetų vienos valstybės rėmuose yra nesusipratimas. Tai, kad dalis ne itin intelektualiai išprususio valdančiojo elito ir sumarinių reitingų skaičiuotojai orientuojasi į tokios (sumarinės) konkurencijos tarp atskirų valstybinių aukštųjų mokyklų skatinimą, rodo, jog jie sąmoningai ar nesąmoningai Lietuvą traktuoja ne kaip valstybę-naciją, o kaip administracinį vienetą, kuris tik formaliai laikomas valstybe.
Bet grįžkime dar prie VDU atkūrimo istorijos ir aptarkime su tuo susijusią aukštosios mokyklos tapatybės puoselėjimo politiką. Nors universitetas buvo atkurtas pasirinkus jau trumpai aptartą „atkūrimo nuo nulio“ variantą, bet pati „atkūrimo“ sąvoka valstybės įstatymuose buvo įtvirtinta nedviprasmiškai. Pati atkuriamo universiteto bendruomenė taip pat niekada neabejojo, kad ji naujomis sąlygomis tęsia ir puoselėja savo pirmtako idėjinę kultūrinę tradiciją, tapatinasi su jo istorija. Berods, tuo neabejojo ir neabejoja ir Lietuvos visuomenė. Bent jau didžioji jos dalis.
Ir vis dėlto šioje sferoje esti nesusipratimų ir nesutarimų.
Antai VU istorijos sintezėse, sekant sovietmečiu sukonstruota istoriografine koncepcija, aprašoma ir Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – VDU) tarpukario istorija, traktuojant ją kaip sudėtinę Vilniaus universiteto istorijos dalį – neva savotišką lietuviško VU istorijos atkarpą tremtyje. Ši koncepcija grindžiama tuo, kad dar 1918 m. pabaigoje besikurianti moderni Lietuvos valstybė buvo priėmusi sprendimą kurti Vilniuje lietuvišką universitetą, bet, Vilniui atsidūrus Lenkijos valdžioje (anot oficialios Lietuvos pozicijos – Vilnių okupavus ir aneksavus Lenkijai), ji buvo priversta universitetą kurti Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje.
1939–1940 metais, kai Vilnius grįžo Lietuvos valdžion, ir nutarus lenkiškąjį Stepono Batoro universitetą pertvarkyti į lietuvišką Vilniaus universitetą, į Vilnių buvo perkelta dalis VDU, nuo ko ir prasidėjo lietuviška VU istorija. Tačiau toks universiteto dalies perkėlimas nereiškė VDU Kaune uždarymo. Klasikinis universitetas Kaune nenustojo egzistuoti ir po to, kai sovietų valdžia 1940 m. jį pertvarkė pagal sovietinio universiteto modelį ir pavadino Kauno valstybiniu universitetu. 1940–1950 m. nepriklausomybės netekusioje Lietuvoje veikė du universitetai.
Kol nuo 1950 iki 1989 m. klasikinio universiteto Kaune nebuvo, VDU istorijos įtraukimas į VU istoriją buvo tam tikra prasme pateisinamas ir pakenčiamas. Tačiau po 1989-ųjų tokia istoriografinė koncepcija, net jei jos puoselėjimas neturi negeranoriškos politinės potekstės, jau prasilenkia su moksline etika.
Pastaruoju metu, artėjant VDU įkūrimo šimtmečiui, ir Kauno technologijos universitetas (anksčiau – KPI), įkurtas 1950 m. uždaryto Kauno universiteto bazėje, savotiškai (netiesiogiai, bet viešai) ima reikšti pretenzijas į visą VDU istoriją iki 1950 metų. Žinoma, jo pretenzijos į su Technikos fakultetu susijusią VDU istorijos dalį laikytinos pagrįstomis, tačiau į visą istoriją, švelniai tariant, „perteklinėmis“.
Juk tai, kad jam atiteko didžioji dalis 1950 m. uždaryto Kauno universiteto patalpų ir nemaža dalis materialinį pavidalą turinčio kultūrinio palikimo, negali būti laikoma pakankamu argumentu tokioms pretenzijoms.
Matyt, šias pretenzijas „iš vidaus“ kursto du tarpusavyje susiję dalykai. Pirmas motyvas yra du kartus – 1989 m. ir pastaraisiais metais – pralaimėta politinė kova dėl visų ar bent daugumos Kauno aukštųjų mokyklų sujungimo į vieną, kurią būtų buvę galima pavadinti, pavyzdžiui, prieš karą naudotu Lietuvos universiteto vardu, KTU valdžios elitui tikintis užimti joje vadovaujančias pozicijas ar įsivaizduojant, kad šis naujas darinys visuomenės akyse bus identifikuojamas kaip KTU.
Antra priežastis – bandymas KTU paversti klasikinio universiteto parametrus daugmaž atitinkančia aukštąja mokykla. Visa tai, matyt, leidžia save vaizduotis de facto atkurtu iki 1950 m. veikusio klasikinio universiteto Kaune tęsiniu, neva turinčiu ne mažesnes teises ir į tarpukario Kauno Alma Mater kultūrinį-istorinį palikimą, nei 1989 m. oficialiai atkurtasis VDU. Ar tai racionali, solidi ir garbinga laikysena, o, jei taip, kokiu laipsniu, kiekvienas skaitytojas tesprendžia pats. Tiesa, galimas daiktas, kad tai yra ne oficiali dabartinės KTU vadovybės pozicija institucinės tapatybės klausimu, o atskirų KTU „patriotų“ reiškiama ankstesnės vadovybės pozicijos inertiška tąsa.
Kaip ten bebūtų, svarstant šį klausimą, reikėtų neužmiršti, kad aukštosios mokyklos yra ne tik vertybiškai neutralaus mokslo ir studijų institucijos, bet ir neišvengiamai vienokią ar kitokią dvasinę bei moralinę dimensiją turinčios kultūros židiniai. O nuo jose vyraujančio dvasinio ir moralinio klimato pobūdžio priklauso, prie kokių žmogaus galių – konstrukcinių ar destrukcinių, kuriamųjų ar griaunamųjų – ugdymo, ir kokiu laipsniu, jos prisideda. Žinoma, pervertinti aukštosios mokyklos vaidmenį jau suaugusio žmogaus asmenybės ugdyme neverta.
PMDF absolventams – diplomų įteikimo šventė
2019 sausio 25 d., penktadienį, VDU didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28) vyko VDU diplomų įteikimo šventė.
Renginio metu diplomai įteikti Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Integruotos komunikacijos, Žurnalisitikos ir medijų industrijų, Šiuolaikinės Europos politikos, Diplomatijos, Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro programų bei Politikos mokslų bakalauro programos absolventams.
Foto: Jonas Petronis
Užsienio reikalų ministro stipendija – PMDF studentei
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau kelinti metai iš eilės skiria vardinę stipendiją Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) studentams. Stipendija skiriama gerai besimokantiems studentams iš daugiavaikių šeimų. 2019 01 25 Ministro vardinė stipendija įteikta PMDF Viešosios komunikacijos 4 kurso studentei Agnei Griciūtei.
A. Griciūtė yra aktyvi Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto bendruomenės narė, dalyvauja studentiškoje veikloje, savanoriauja studentiškame žurnale „Studis” bei studentų atstovybės organizuojamuose protmūšiuose.
Foto: Jonas Petronis
Konferencija „Pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir atsparumas Šiaurės Baltijos regione”
2019 m. sausio 18 d. Vilniuje, Šiaurės Ministrų Tarybos biure, įvyko tradicinė penktoji metinė konferencija „Pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir atsparumas Šiaurės Baltijos regione“. Konferenciją organizavo VDU PMDF, Šiaurės Ministrų Tarybos biuras bei Islandijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos ambasados. Konferencijos dalyvius sveikino Šiaurės Ministrų Tarybos biuro vadovė Helén Nilsson. Pagrindinį pranešimą skaitė Lietuvos URM ministras J. E. Linas Linkevičius. Pirmoje dalyje pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, Islandijos parlamento pirmininko pirmasis pavaduotojas Guðjón S. Brjánsson, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė, Norvegijos parlamento Užsienio reikalų ir gynybos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Michael Tetzschner. Antroje dalyje konferencijos dalyviai susipažino su Norvegijos tarptautinių reikalų instituto profesoriaus Dr. Jakub M. Godzimirski, VDU PMDF Socialinių mokslų fakulteto dekano Prof. Dr. Algio Krupavičiaus, Suomijos tyrimų centro MAGMA Dr. Mikko Majander bei Švedijos gynybos tyrimų agentūros Dr. Niklas H. Rossbach mintimis. Renginio dalyviai diskutavo pasitikėjimo, demokratijos, teisės viršenybės, tolerancijos, kraštutinių partijų, ES Rytų kaimynystės, institucijų ir bendradarbiavimo Baltoskandijos regione, psichologinės gynybos ir švelniojo saugumo temomis. Konferenciją koordinavo ir moderavo VDU PMDF profesorius Mindaugas Jurkynas.
Universitete – prezidento rinkimų debatai
Sausio 10 d., ketvirtadienį, Kaune vyks Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų debatai – kandidatai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) diskutuos apie prezidento vaidmenį valstybės politikoje.
Pasak politologo, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesoriaus Lauro Bielinio, debatai suteiks puikią galimybę įvertinti kiekvieno kandidato intelektinius gebėjimus ir politines pažiūras.
„Debatai rinkiminės kampanijos metu atskleidžia esminius kandidatų intelekto, strateginio mąstymo bei profesinio gebėjimo resursus: rinkiminiai vaizdiniai pasitraukia į antrą planą ir į šviesą išnyra asmens politinė pasaulėžiūra“, – paaiškino prof. L. Bielinis.
Pasak vieno iš moderatorių Pauliaus Gritėno, politinėms diskusijoms dažnai pritrūksta konstruktyvumo ir įvairių perspektyvų. „Tikiuosi, kad su profesoriaus L. Bielinio pagalba ryškiau atskleisime kandidatų pažiūras rinkėjams ir padėsime susiformuoti platesnį politikos bei prezidento vaidmens mūsų valstybėje vaizdinį“, – sakė P. Gritėnas.
Debatus organizuoja Akademinis politologų klubas – visuomeninė, nepolitinė ir ne pelno siekianti organizacija, siekianti šviesti ir skatinti visuomenę domėtis politika, organizuoti renginius, kurie leidžia geriau suprasti politinius procesus, politinius veikėjus ir jų elgesį.
„Renginyje bus stengiamasi gilintis į kiek dažnai primirštą Prezidento vaidmenį valstybės vidaus politikoje, o ne į jo kompetencijas užsienio politikoje, kaip įprasta debatuose. Tikimės, kad ši iniciatyva prisidės prie politinio sąmoningumo skatinimo visuomenėje ir sustiprins ryšį tarp rinkėjų bei kandidatų į Prezidento postą“, – pasakojo Akademinio politologų klubo pirmininkas Klaidas Gevorkian.
Prezidento rinkimų debatai vyks sausio 10 d., ketvirtadienį, 18 val., VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23-103, Kaunas). Debatų tema: „Prezidento vaidmuo valstybės vidaus politikoje: dabarties problemos ir jų sprendimo būdai“. Moderatoriai: prof. Lauras Bielinis ir žurnalistas Paulius Gritėnas.
Konferencijoje aptars Lietuvos gynybos politiką
Gruodžio 14 d., penktadienį, vyks VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto ir LR Krašto apsaugos ministerijos konferencija „Lietuvos gynybos politikos iššūkiai ir sprendimai“.
Ministerijos ir VDU organizuojamame ketvirtajame metiniame renginyje įžanginį žodį apie Lietuvos nacionalinį saugumą bei gynybą tars J. E. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Konferencijoje pasisakys Vytautas Bakas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas dr. Eugenijus Gentvilas (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis), Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Gediminas Kirkilas (Lietuvos socialdemokratų darbo partija), Seimo pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius (Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai), Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas dr. Juozas Olekas (Lietuvos socialdemokratų partija), Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Valdemar Tomaševski (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga), Europos Parlamento narys Remigijus Žemaitaitis (partija „Tvarka ir teisingumas“), Seimo pirmininko pavaduotojas.
Konferenciją koordinuoja ir moderuoja VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius dr. Mindaugas Jurkynas.
Renginį organizuoja VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas ir LR Krašto apsaugos ministerija.
Konferencijoje – apie Lietuvos ir Vokietijos reikšmę Europos ateičiai
Gruodžio 17 d., pirmadienį, 9–12.30 val., LR Prezidentūroje (S. Daukanto a. 3) vyks konferencija „Lithuania and Germany: Creating the Future of Europe Together“ („Lietuva ir Vokietija: kuriame Europos ateitį kartu“).
Renginio metu vyks apskritojo stalo diskusija su apie 50 dalyvių – akademinės bendruomenės atstovais, Lietuvos-Vokietijos forumo nariais, diplomatais. Įžangines kalbas konferencijoje tars LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Vokietijos ambasadorė Lietuvoje Angelika Viets, Lietuvos-Vokietijos forumo vadovė Gabrielė Gylytė-Hein.
Diskusijoje apie lietuvių ir vokiečių indėlį į Europos ateitį dalyvaus pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, Lietuvos, Vokietijos politikai ir diplomatai. Vėliau vyksiantį pokalbį apie politinius, saugumo ir karinius aspektus ves VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.
Konferenciją organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas, LR Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos-Vokietijos forumas ir Vilniaus politikos analizės institutas.
Kvietimas teikti paraiškas politikos mokslų absolventų stipendijai
Kviečiame teikti paraiškas VDU Politikos mokslų absolventų stipendijai, skirtai iš dalies finansuoti praktiką Lietuvos Respublikos ambasadoje Suomijoje;
Numatoma praktikos trukmė – ne mažiau nei 2 mėn., 2019 m. birželio – rugsėjo mėn. laikotarpyje.
Stipendijos tikslas – skatinti VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentus plėsti akiratį aktualiais tarptautinių santykių klausimais, Lietuvos vaidmeniu tarptautinėje politikoje, diplomatijos teorijos ir diplomatijos praktikos tarpusavio ryšiu, o taip pat skatinti akademinį bei visuomeninį studentų aktyvumą.
Stipendijos suma – 1700 EUR (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų). Stipendijos laimėtojas yra pats atsakingas už gyvenamosios vietos susiradimą, sveikatos draudimą praktikos metu, o taip pat sveikatos draudimą nuvykimo į praktikos atlikimo vietą ir grįžimą iš jos metu, bei už visas su stažuote susijusias finansines išlaidas.
Paraiškas gali teikti VDU PMDF 2-4 kurso bakalaurantai ir magistrantai, Lietuvos Respublikos piliečiai. Iš kandidatų į stažuotę reikalaujama mokėti anglų kalbą ne žemesniu nei C1 lygiu, o suomių kalbos žinios būtų laikomos privalumu.
Paraiška susideda iš: 1.ANKETA absolventu stipendijai (teirautis Politologijos katedroje); 2. Motyvacinio laiško. Motyvacinis laiškas turi būti laisvos formos ir ne ilgesnis nei 1 psl. Jame būtina nurodyti: (a) kodėl pageidaujate stažuotis LR ambasadoje Suomijoje; (b) kokios patirties ir įgūdžių tikitės įgyti stažuotės/praktikos metu; (c) kaip ketinate panaudoti įgytą patirtį savo studijose/karjeroje/gyvenime?
Kandidatai Stipendijai gauti taip pat bus vertinami ir interviu su atrankos Komisija metu.
Paraiškos priimamos iki 2019 m. sausio mėn. 20 d. adresu: pk@vdu.lt
Konkurso Stipendijai laimėti rezultatai bus paskelbti ne vėliau 2019 m. vasario mėn. 14 d.
Transatlantiniame forume JAV dalyvavo VDU prof. Šarūnas Liekis
Lapkričio 12 d. Vašingtone (JAV), Strateginių ir tarptautinių studijų centre, vyko Rusijos problematikai skirtas Transatlantinis forumas, kuriame dalyvavo ir pranešimą skaitė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.
Šį forumą nuo 2012 m. kasmet organizuoja Strateginių ir tarptautinių studijų centras (angl. Center for Strategic and International Studies) kartu su Lenkijos Seimo įsteigtu Rusijos ir Lenkijos tarpusavio dialogo ir supratimo centru.
Po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir ginkluotos invazijos Rytų Ukrainoje, Transatlantinis forumas tapo platforma politikos ir ilgalaikės strategijos formulavimui Rusijos atžvilgiu. Šių metų forumas įvyko praėjus penkiems mėnesiams po JAV ir Rusijos susitikimo Helsinkyje ir iš karto po JAV rinkimų.
Forumas šįkart ypatingą dėmesį skyrė istorijos naratyvų panaudojimui propagandai ir dezinformacijai bei Rusijos vykdomam pasitikėjimo demokratinėmis institucijomis griovimui Europoje ir JAV. Be prof. Šarūno Liekio forume pranešimus skaitė Lenkijos tarpusavio dialogo ir supratimo centro direktorius Ernestas Wyciszkiewiczius, Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktorius Slawomiras Dębskis, Wellesley koledžo profesorė Nina Tumarkin (JAV), centro „Global Focus“ direktorė Oana Popescu (Rumunija), Hudsono instituto iniciatyvos „Kleptocracy Initiative“ vykdomasis direktorius Charlesas Davidsonas (JAV), „Yahoo News“ vyr. tyrimų skyriaus korespondentas Michaelas Isikoffas ir Strateginių ir tarptautinių studijų centro ekspertė Heather A. Conley.
6-oji nacionalinė konferencija apie viešųjų paslaugų teikimo tobulinimą
Lapkričio 26 d., pirmadienį, VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) vyks VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros organizuojama 6-oji nacionalinė konferencija „Viešųjų paslaugų teikimo tobulinimas: NVO dalyvavimo praktikos“. Dalyvauti kviečiami studentai, jauni tyrinėtojai, mokslininkai ir praktikai.
Viešųjų paslaugų teikimo inovacijos yra dažnai siejamos su socialinių-ekonominių problemų sprendimais. Vis dėlto dažniausiai valstybės ir savivaldybių organizacijos adaptuoja verslo organizavimo, procesų tobulinimo modelius ar pavienes priemones. Kartais šių modelių pritaikymas būna vienpusiškas, neatsižvelgiant į paslaugų specifikas, gavėjų poreikius, paslaugos priimtinumą, prieinamumą, o taip pat ir kainą. Šiame kontekste diskutuojama apie nevyriausybinių organizacijų (NVO) išgyvenimo bei tvarumo, žmogiškojo kapitalo problemas.
Pastaraisiais metais šiuolaikiniuose viešosios valdysenos tyrinėjimuose vis didesnis dėmesys yra skiriamas nevyriausybinių organizacijų įtraukimo viešųjų paslaugų teikimą tyrimams. Šiuo atveju tyrinėjamos ne tik įprastos praktikos, modeliai ar NVO kaip teikėjų prioretizavimas, bet ir inovatyvūs būdai bei formos.